Sėdžiu ir žiūriu į tuščią popieriaus lapą, tikėdamasi, kad raidės ims ir pačios pradės bėgioti popieriumi. Nė velnio jos nesiima veiksmų, ir anokia čia personifikacija. Čia turbūt vienintelė manosios vilties apraiška, o tai parodo, kad ir aš, Eglė Ramoškaitė, bakalauro studijų paskutiniųjų metų (paskutiniojo mėnesio) studentė, turiu kažkokio nesuvokiamo vylimosi.
Aš nenoriu kalbėti apie tai, kaip vartau žurnalus ir renkuosi magistro studijų programas, nes paprasčiausiai to nedarau. Nenoriu kalbėti ir apie baigiamųjų egzaminų baimę, nes, tiesą pasakius, jų nebijau ir masinė psichozė pavadinimu „O tu dar nepradėjai mokytis???“ manęs neveikia. Pakalbėsiu apie savo nuotaiką šiandien, kuri yra panašaus pobūdžio į mano jau nebe visai tuščią popieriaus lapą: su viltimi.
Visada keikiau P.Coelho, kad vapa vapėjimus, kurie, pasauliniu mastu, laikomi išmintimi. Kai vakar sėdėjau prie Vilnelės, neverkdama, bet ir nelabai pakylėta, galvojau, kad reikėtų su anuo Pauliumi pasikalbėti ir iš jo visų sentencijų gal bent kokią vieną pritaikyti sau apie apskritai kažkokią prasmę, nes man ji, kaip ir tiesa, slypi kažkur anapus. O prie ruso buvo smagiau: pabaigi mokyklą, pabaigi studijas, tave pagauna, įdarbina ir dirbi sau ramiai, kuri šeimą, perki šunį, kas nors nuperka žigulį ir nelabai belieka kažko norėti. O nūdienos žmogui (man) reikia sprendimų, reikia planų, nes niekas kitas, o tik aš kursiu, pirksiu, statysiu, pjausiu, galbūt ir griausiu. Reikia pradžios, reikia pamato, o beveik ranka pasiekiamas bakalauro popierius, kurį gavus dar prieš dvidešimt kelerius metus būtų prasidėjęs ramus ir teisingas (?) gyvenimas, man neatveda nei Joniuko nei Grytutės, kad ir kuris ten iš jų trupiniais barstė taką, vedantį Taško link.
Pradedu filosofuoti, nes daugiau nieko kaip ir nelieka. Kai vakar sėdėjau neverkdama prie Vilnelės, galvojau apie savo gyvenimą: nuomoju dviejų kambarių butą, kuriame gyvenu su dar trimis, niekur nedirbu (nedarbo priežastis Lietuvoje turbūt visi žinome, tad čia jų nedėstysiu), neturiu gyvenimo draugo, gyvenu iš tėvų pinigų: literatūra ir tautosaka, greičiausiai, pavadintų mane Alfonsu. Tad prisistatau jums tikruoju savo vardu: aš – Alfonsas, ir aš neturiu nė menkiausios minties, „Ką aš po to“. Aš nežinau, ar čia reikėtų kaltinti savo nesugebėjimą pasirinkti studijų programos, kurios iš solidarumo neatskleisiu, ar tiesiog aklą tikėjimą postmodernizmu, ar Europos Sąjunga, su kurios teikiama galimybių įvairove aš nesugebu susidoroti. Mąstau apie šiuolaikinį žmogų, apie karjeros galimybes Lietuvoje, nes visgi čia mano giminių kapai, mano žemė, mano tauta, bet man dar, tikiuosi, liko gyventi daugiau, nei kad atgyvenau, ir dirbti darbą, susijusį su mano studijomis (sakykim, kad gaila praleistų ketverių metų), būtų tolygu jei ne savižudybei, tai tokio didumo aukai, kokią gal ir pats Jėzus atidavė už tautą. Monotonija, nuobodulys, agonija eiti į darbą, kiekvieną dieną sėdėti apsidėliojus popieriais ir laukti savaitgalių. Ne dėl šito, oi ne dėl šito gi gimiau. Nusilyrinau ir nuneigiamėjau. Pozityvizmo!
Kuda blin? – TuDablin. Emigracijos mintis tūno mano galvoje.
Už lango šviečia saulė ir, manau, kad galima gyventi. Visgi, kai jau laikysiu rankoje bakalaurpopierį, manau, nusišypsosiu. Nes tai – terminuota laisvė. Katorga baigta, tetos ir dėdės bent mėnesiui bus patenkinti ir atstos nuo pobiednės mano galvos. Va čia mano viltys ir džiaugsmai, kurių laukiu, o laukiu, kad nors trumpam atitrūksiu, išsidrėbsiu ant žemės ir pamiršiu savo tikrąjį Alfonso vardą.
Tokiomis tad nuotaikomis vakar ir šiandien aš gyvenu, o ką jūs po to?
Eglė Ramoškaitė
