Jau seniai pabodo lietuviški peizažai, darosi nyku kasdien spoksoti į Gedimino pilį ar kitus vietinės reikšmės architektūros šedevrus, norisi lėkti į tolimus egzotiškus kraštus ir patirti begalę ekstremalių nuotykių kelionėje, bet... Amžinai pritrūksta laiko, pinigų ar tiesiog ryžto traukti į tolimą nežinomą šalį autostopu. Taigi, siūlau aplankyti Latviją.
Mano pirmosios kelionės po Europą ir prasidėjo būtent nuo Latvijos, tačiau netgi dabar, autostopu apkeliavus pusę Europos, neatsisakau pasiūlymo kokiam savaitgaliui nulėkti į Latviją, nes ji vis dar sugeba stebint. Kiekvieną kartą, atradus kažką dar nematyto ir įspūdingo, nustembu, kad visa tai taip netoli.
Beveik kaip Lietuvoje, tik kitaip
Latvija visai šalia, ji mums artima tiek geografine, tiek kultūrine prasme, taigi kyla klausimas, kuo ji skiriasi nuo mūsų šalies ir dėl ko ten verta važiuoti. Pirmiausia verta jau vien dėl pačios latvių kalbos. Latvių kalba panaši į lietuvių, tik gerokai „tiesmukesnė“. Nesuvaldomo juoko priepuolis ištinka vos tik kirtus Latvijos sieną ir perskaičius pirmuosius užrašus ant parduotuvių bei kitų viešųjų įstaigų, kad ir, pavyzdžiui, kai vietoj mums įprastinių „traukti“ ir „stumti“ ant latviškų durų pamatai „grūst“ ir „vilkt“ arba kaimo parduotuvės valytojos paklausus, kaip atrasti nacionalinio parko direkciją, ji mus pasiunčia kur „auga kuokai“ (suprask, į mišką).
Latvija žavi ne tik savo kalba, bet ir savitais gamtos bei architektūros kūriniais. Nors iš pirmo žvilgsnio Latvijos peizažas panašus į lietuviškąjį, Latvijoje gausu dėmesio vertų objektų, kurių mūsų šalyje nepamatysi – uolų, urvų, krioklių. Turbūt daugelis yra girdėję apie garsiąją Gutmanio olą, tačiau be jos yra dar dešimtys kitų – didesnių, įspūdingesnių. Dauguma jų slypi Gaujos nacionaliniame parke arba Latvijos šiaurinėje dalyje, o, norint jas surasti, keliautojams teks ilgai paklaidžioti po užžėlusius miškus, paklampoti po pelkes ir purvynus.
Oloje (Renatos Kilinskaitės nuotr.)
Ne mažiau stebinantis kalavijuočių ordino palikimas – iki šiol stūksančios viduramžių pilys, nerestauruoti, savo originalią architektūrą išsaugoję apleistų pilių griuvėsiai. Man didžiausią įspūdį paliko dar nerestauruotos Cesio pilies vaizdas naktį bei Dobelės pilies griuvėsiai, esantys tik už keliasdešimties kilometrų nuo Lietuvos sienos.
Cesio pilis nakti (Renatos Kilinskaitės nuotr.)
Dobelės pilis (Renatos Kilinskaitės nuotr.)
Ne Lietuvoj lietūs lyja
Mažai kas nežino populiaraus aiškinimo apie Lietuvos vardo kilmę siejant vardą su žodžiu lietus: Lietuva, nes čia lietūs lyja. Tas, kuris tai sugalvojo, turbūt nepatyrė Latvijos klimato... Kelionių Latvijoj metu šalies vaizdas man iškyla, kaip nesibaigiančio lietaus krašto.
Pirmą kartą atsidūrus Latvijoje vakaras, kaip vasarai, buvo gana vėsus. Rygos aplinkkeliu važiuoja ir važiuoja fūros ir, žinoma, lyja lietus. Lietus, kuris lijo iš viršaus, iš šono ir netgi tiško iš apačios, kai pravažiuojantys automobiliai ir fūros jį tėkšdavo ant mūsų, permirkusių iki paskutinio siūlo bei sušalusių. Naktį prisiglaudėme puikiame Latvijos „viešbutyje“, drabužiai ir daiktai pradžiuvo, kas ant kūno, kas ant palapinės, pastatytos apleisto namo kambaryje. O kitą rytą ir vėl lijo, bet mes iš Lietaus Šalies išvykome į saulėtą ir jaukią Estiją, tad tąkart lietus buvo nebesvarbu.
Kiekvieną kitą kartą nuvykus į Latviją visų pirma tekdavo sušlapti, tada kažkaip kažkur išdžiūti ir, praėjus šį išbandymų ruožą, pagaliau būdavo galima mėgautis kelione.
Latvijos „viešbučiai“
Nors Latvija pasitinka lietum, permerkiančiu drabužius ir daiktus, ji tai kompensuoja suteikdama sausus „nakvynės namus“. Atvykus į bet kokį mažą miestelį, pirmiausia į akis krenta apleistų pastatų gausa. Susidaro įspūdis, jog vietiniai paskubom palikinėja savo namus ir išlekia gyventi į Rygą (žinant, kad Rygoje susispietę beveik pusė šalies gyventojų, tai atrodo visai tikėtina). Keliaujant po Latviją, galima aptikti vieną kitą beveik visiškai apleistą miestą. Turbūt vienas iš įspūdingiausių „miestų vaiduoklių“ buvo pati Kemeri nacionalinio parko širdis – Kemeri miestelis, kuriame gal tik kas dešimtas pastatas panašus į vis dar gyvenamą, abi miestelyje veikiančios parduotuvės grotuotos kiek tik įmanoma ir dar truputį. Gatvės, kaip ir mokyklos, vaikų darželiai ar miesto aikštės stebėtinai tuščios – tikra tuštumos, nykumos, apgriuvusių pastatų ir atvirų kanalizacijos šulinių karalystė, kurią vainikavo milžiniškas, žinoma, apleistas 12 aukštų viešbučio-sanatorijos kompleksas, kuris ir tapo mūsų laikinais namais.
Kemeri viešbutis (Renatos Kilinskaitės nuotr.)
Jei kada ne taip labai pasiseka susirasti asmeninį viešbučių kompleksą, galima apsistoti ir kuklesniuose „nakvynės namuose“. Dažnai tenka naktį užstrigti prie Latvijos sienos, taigi ten gelbsti gana patikimos mūrinės stotelės – galima tik su miegmaišiu susiraityti ant suoliuko. Svarbiausia nepramiegoti, t.y. išlįsti iš miegmaišio iki pirmojo autobuso pasirodymo, nes gali būti nelabai jauku pakuotis daiktus stebint nemažai grupelei rytinio autobuso keleivių.
Prieglobstį nuo lietaus įmanoma atrasti netgi atsidūrus toli nuo civilizacijos. Kartą bandėme miegoti pigioje, nuo uodų bet ne nuo lietaus apsaugančioje palapinėje pliaupiant latviškam „lietučiui“. Gal po keturių valandų poilsio atsibudom jaukiame baseinėlyje, susitvenkusiame mūsų palapinėje. Buvo gana šalta ir neviliojo perspektyva paryčiais eiti į „trasą“ ir kiaurai permirkusioms stypsoti šalikelėje laukiant pirmųjų automobilių. Kaip tik šalia buvo Gutmanio ola, kurioje ne tik pasislėpėme nuo lietaus, bet ir neblogai pradžiovinom sušlapusius daiktus.
Taigi Latvija – labai palanki šalis autostopininkams ir panašiems bastūnams. Paprastai automobilius stabdyti sekasi tikrai ne blogiau nei Lietuvoje, vairuotojai kalba populiariausiomis vidurio Europos šalyse kalbomis – rusų ir anglų, o svarbiausia – yra daug vietų nakvynei.
Renata Kilinskaitė
