Turbūt daugumos keliautojų kelionės autostopu prasideda iš begalinio noro keliauti ir pinigų stygiaus. Taip buvo ir man. Kiek prisimenu, visą gyvenimą troškau keliauti, tačiau mūsų šeima nebuvo iš tų, kurios gali sau leisti poilsį prie Viduržemio ar Raudonosios jūros, tad visos mano kelionės apsiribodavo nedažnomis išvykomis pas močiutę ar gimines, gyvenančius už keliasdešimt kilometrų.
Visos mano svajones apie tolimas keliones po egzotiškus kraštus, nepakartojamus nuotykius ir naujas patirtis ėmė pildytis pradėjus „tranzuoti“.
Mintis keliauti autostopu kilo dar paauglystėje, visai netikėtai, kai eilinį kartą su drauge svajojom apie galimybę kur nors ištrūkti, kišenėje barškant tik keliems litams. Pradžioje tai atrodė gana gąsdinanti mintis, nes kažkodėl yra susiformavęs labai neigiamas požiūris į autostopą kaip į kažką be galo pavojingo ir rizikingo, o draugų, kurie keliautų tokiu būdu ir galėtų papasakoti apie visas „tranzavimo“ subtilybes tuo metu neturėjome. Tačiau noras keliauti buvo stipresnis už bet kokias baimes, tad jau už poros dienų su didžiuliu nerimu širdyje stovėjome „trasoje“, pasiruošusios sukarti 300 km. Tąkart, nors ir be galo baisu buvo, mums pavyko ir po to karto nebegaliu, nebenoriu ir netgi nebemoku keliauti kitaip.
Keliavimas autostopu, kaip gyvenimo būdas
Pirmaisiais keliavimo autostopu metais tai atrodė tik kaip pigus būdas nusigauti iš vieno taško į kitą, tačiau po truputį tai tapo savotišku gyvenimo būdu, formuojančiu savitą požiūrį į pasaulį. Pirmiausiai, tai nėra tik pigesnis būdas nuvykti pažiūrėti turistiniuose lankstinukuose siūlomų lankytinų objektų. Manau, tikra pažintis su kitos šalies kultūra yra įmanoma tik keliaujant autostopu per gyvą bendravimą su vairuotojais, bendrakeleiviais bei kelyje sutiktais vietiniais gyventojais. Tai, kas pamatoma keliaujant su kelionių agentūra tėra tik gražus, turistams skirtas, netikromis spalvomis nutapytas paveikslėlis, kuris negali būti kitoks nei turistas tikisi – toks pat kaip kelionių kataloguose, nes būtent už tokį, o ne kitokį turistas sumokėjo. Tuo tarpu keliaujant autostopu yra pamatomas tikras šalies veidas – visada kitoks ir netikėtas. Pasirinkus tokį keliavimo būdą, visiškai atsisakoma komforto, saugumo garantijos, tačiau gaunama daug daugiau.
Po keleto metų nuolatinio keliavimo autostopu visiškai pasikeičia požiūris į pasaulį, tave supančius aplinkinius žmones ir vertybes. Jau ne vieną savo nepritekliumi besiskundžiantį lietuvį, kuriam kaip ir visiems mūsų tautiečiams, nuolat stinga pinigų, esu šokiravus sakydama, kad man nereikia pinigų. Tiesiog daugumai žmonių nesuvokiama, kaip kažkas gali netrokšti turėti daugiau negu turi, kaip įmanoma jaustis laimingu, patenkinti visus savo poreikius ir išpildyti visas svajones su minimalia pinigų suma. Be pinigų ir laiminga? Taip, tai įmanoma...
Reikia tik begalinio tikėjimo – tikėjimo savimi, savo sėkme ir pasitikėjimo kitais. Kiekvieną kartą sėdant į svetimą mašiną, tiki, kad jos vairuotojas neketina nieko blogo tau padaryti. Po daugybės kelionių apskritai dingsta nepagrįstas, tačiau daugeliui būdingas požiūris į kitą žmogų kaip į priešą, nuolat siekiantį pakenkti, kažką atimti. Keliaujant autostopu kaip tik sutinki daugiau norinčių padėti, kažką duoti: ne kartą vairuotojai yra davę pinigų, tik dėl to, kad jie turėjo daugiau nei mes, taip pat keletą kartų yra priėmę nakvynei ar net ilgesniam laikui pasisvečiuoti. Taigi, žmonės, netgi neprašomi, yra linkę dalintis viskuo, ką turi.
Keliavimo autostopu pavojai
„Ar nebaisu dviem merginom keliauti autostopu?“, – tai yra pats populiariausias klausimas, kokį tik tenka išgirsti su drauge įsėdus į mašiną. Jei keliauju su vaikinu, paklausia, ar šiaip nebaisu. Ne, nė kiek. Per šešerių metų keliavimo autostopu „stažą“ dar nė karto neteko išsigąsti. Žinoma, tarp vairuotojų pasitaiko visokių keistuolių, tad netrūksta komiškų situacijų. Pavyzdžiui, kartą su drauge važiuojant nuo iš Vilniaus į Trakus, važiuojant pro miškus, vairuotojas pasakė: „Važiuojam į mišką – jums teks už kelionę atidirbti.“ Kadangi pajuokavimai apie miškus gana nuvalkioti ir mūsų jau seniai nebestebinantys, mes kaip įprasta, pradėjom klausinėti, ko jam miške prisireikė – malkų ar grybų. „Malkų nusipirksiu degalinėje, o grybų nereikia...“ – suburbėjo jis. Pasukęs į miško keliuką parodė mums bagažinėje gulintį kastuvą ir porą didelių „bulvinių“ maišų. „Tai padirbėsit?“- vėl paklausė. Atsakėm, kad galim. Padėjom prisikasti žvyro jo naujojo namo statyboms ir važiavom toliau.
Taigi, galiu drąsiai teigti, kad keliauti autostopu yra visiškai nepavojinga, žinoma, jei pats to pavojaus nesusikuri – juk nebūtina keliauti su mini sijonėliu ar giliom iškirptėm, kad geriau „paimtų“, taip pat kaip ir nebūtina kiekvienam sutiktam pasakoti, kiek pinigų vežiesi, ar demonstruoti vertingus daiktus. Svarbiausia visada elgtis ramiai ir šaltai, kad ir koks įtartinas vairuotojas pasitaikytų.
Keliavimo autostopu instruktažas
Pradėti keliauti autostopu niekada ne per vėlu. Nors Lietuvoje labiau įprasta, kad autostopu keliauja neišgalintys susimokėti už kelionę asmenys – iš tėvų globos ištrūkę paaugliai ar nuolat pinigų pritrūkstantys studentai, kai kuriose vakarų Europos šalyse gana įprasta pamatyti tokiu būdu keliaujantį pensininką ar net kostiumuotą verslininką.
Pasiryžus keliauti autostopu, būtų neblogai susirasti kelionių partnerį(ę), ypač merginoms. Dviese ne tik saugiau, bet ir smagiau, be to, lengviau ištverti atsidūrus sudėtingoje situacijoje.
Geriausia pradėti nuo trumpų kelionių – pradžiai užtektų pasižiūrėti, kokia visgi graži ta mūsų Lietuva. Vėliau galima leistis į kiek ilgesnes keliones su nakvyne. Ilgesniems kelionėms reikia tam tikro psichologinio pasiruošimo. Nors kartais pasiklausius pasakojimų apie keliavimą autostopu susidaro įspūdis, kad viskas vyksta kaip pasakoje, iš tiesų pasitaiko situacijų, kai atrodo belieka tik verkti ir bandyti susitaikyti su mintimi, kad visą likusį gyvenimą teks praleisti kokiame Italijos ar Ispanijos užkampyje, iš kurio neįmanoma ištrūkti. Žinoma, visada yra išeitis, tik reikia sugebėti ją atrasti.
Vykstant ilgesniam laikui vertėtų apgalvoti vietą nakvynei. Man nakvynei paprastai užtenka tik miegmaišio, o miegoti galima įvairiose vietose: apleistuose ar statomuose pastatuose, taip pat pilyse, dvaruose, po autostrados tiltu, laiptinių paskutiniuose aukštuose, vaikų darželių žaidimų nameliuose, stotelėse, netgi olose ar urvuose. Kartais visai neblogai turėti palapinė, tačiau ji ne visada apsaugo nuo stipraus lietaus (ypač jei ji pirkta Maximoje už 15Lt...).
Keliaujant autostopu pinigų beveik nereikia, visai įmanoma su keliasdešimt litų kišenėje apkeliauti pusę Europos. Paprastai keliaudama pasiimu tik tiek pinigų, kiek reikės maistui, pvz., vienai savaitei apie 50 lt. Vakarų šalyse įmanoma nemažai maisto rasti tiesiog gatvėse ar palikto prie didelių prekybos centrų konteinerių. Asmeninius daiktus, kurių prireiks kelionės metu patogiausia neštis kuprinėje, tačiau prieš kraunantis kuprinę reikia gerai apgalvot, ar tikri visi daiktai būtini ir neapsunkins kelionės, net jei tektų nueiti keliasdešimt kilometrų pėsčiomis.
Taigi keliavimas autostopu yra pigus, nepavojingas ir įdomus būdas pamatyti pasaulį, patirti įdomių nuotykių bei įgauti patirties. Tam tereikia didelio noro keliauti ir pasiryžimo pagaliau išpildyti visas savo senas svajones.
Renata Kilinskaitė
