Grįžti į mokyklinį suolą jau suaugus – tai galimybė ištaisyti jaunų dienų klaidas, ateityje turėti norimą darbą, atskleisti savo gebėjimus. Tuo įsitikino ne vienas pakruojietis.
Geriau vėliau nei niekada
Pakruojiečiui Dariui Šimoliūnui – trisdešimt ketveri. Kitą savaitę jis pravers Pakruojo suaugusiųjų ir jaunimo švietimo centro Suaugusiųjų mokymo klasių duris. Šiais mokslo metais jis mokysis aštuntoje klasėje.
„Man čia – tarsi paskutinis kabliukas, už ko galima užsikabinti, kad ateityje turėčiau darbą su normaliu atlyginimu“, – prisipažįsta vyras.
Darius pasakojo, jog grįžti po penkiolikos metų į mokyklos suolą jį paskatino kone bevaisės darbo paieškos.
„Žmogui, neturinčiam vidurinio mokslo išsilavinimo, darbo birža paprasčiausiai neturi ką pasiūlyti. Žinoma, be darbo nesėdėjau: dirbau pas ūkininką, kurį laiką – ir pagalbiniu darbininku žemės ūkio bendrovėje. Kai neturi jokios specialybės, nieko geresnio ir nerasi“ – dėsto vyras, realiai suvokiantis savo padėtį.
Darius atvirauja, jog paauglystėje tingėjo mokytis, todėl dažnai bėgo iš pamokų. Paskui pradėjo rūpėti ir merginos.
„Tais laikais buvo galimybė mokytis profesinėje mokykloje, nebaigus nė devynių klasių. Įstojau į Žeimelio žemės ūkio mokyklą. Porą metų pasimokiau ir mečiau“, – mena pakruojietis.
Darius džiaugiasi savo sprendimu po daugelio metų vėl sėsti į mokyklinį suolą. Pradėjo nuo šeštos klasės ir sėkmingai eina toliau. Dabar jam patinka mokytis. Ir nėra sunku, nes, jo žodžiais, čia geri pedagogai, kurie viską išaiškina iki smulkiausių detalių. Į juos bet kada galima kreiptis.
„Suaugęs žmogus visai kitaip įvertini mokytoją ir mokymosi svarbą. Geriau vėliau nei niekada“, – aiškina vyras, kurio svajonė – įgyti vidurinio mokslo išsilavinimą, vėliau – norimą specialybę ir turėti gerą darbą.
Tramplinas į sėkmę
Diana (vardas pakeistas – red. pastaba) – Pakruojo rajono gyventoja. Jauna moteris su šeima gyvena pasiturinčiai, turi darbą, už kurį gauna nemenką atlyginimą. Rajone gyvena neseniai, todėl nei kaimynai, nei bendradarbiai nenutuokia, kad ir šiai dailiai inteligentiškai moteriai tramplinas į naują gyvenimą buvo suaugusiųjų mokykla.
„Nuo pat pirmos klasės mokiausi gana gerai, ne kartą esu gavusi pagyrimo raštų. Mano mokslai pradėjo ristis žemyn, kai dešimtoje klasėje įsimylėjau gerokai už save vyresnį vaikiną. Netrukus pasijutau besilaukianti, – pasakoja redakcijos pašnekovė.
„Mečiau mokyklą, nes negalėjau toliau kęsti bendramokslių pašaipių, o mokytojų smerkiančių žvilgsnių. Laimė, turėjau supratingus ir visur mane palaikančius tėvus. Nepaliko ir mylimas vaikinas. Susituokėm. Gimė sūnus“, – savo gyvenimo istoriją pasakoja Diana.
„Atrodo, viskas klojosi gerai: vaikas augo sveikas, vyras išlaikė šeimą, padėjo ir tėvai. Ko begali trūkti? – tęsia moteris. – O vis dėlto kažko trūko. Jutau kažkokią tuštumą. Pavydėjau bendraamžiams, kad jie kažkur studijuoja, kažko siekia gyvenime. O aš nė vidurinės nebuvau baigusi...“
Kol vieną dieną Diana nustojo savęs gailėtis ir pasiryžo eiti į priekį. Pirmiausia ji peržengė Suaugusiųjų mokymo klasių slenkstį. Būtent šį savo žingsnį ji laiko tramplinu į sėkmingą ateitį.
„Iš pradžių buvo nelengva, bet pamažu „įsivažiavau“. Nė nepastebėjau, kai atėjo metas lankyti brandos egzaminus. Sėkmingai įveikusi šį barjerą, nusprendžiau stoti į universitetą. Tuo labiau, kad šią mano idėją palaikė ir artimieji. Po kelerių metų rankose turėjau aukštojo mokslo baigimo diplomą“, – savo sėkme džiaugiasi Diana.
Kiekvienas moksleivis – asmenybė
Pakruojo suaugusiųjų ir jaunimo švietimo centro direktorė Rima Juozapavičienė tokių istorijų žino ne vieną.
„Suaugusiųjų mokymo klasėse mokosi žmonės su savomis gyvenimo istorijomis, skirtinga patirtimi“, – sako R. Juozapavičienė, pridurdama, jog mokymasis šiose klasėse – ne tik galimybė ištaisyti savo jaunų dienų klaidas.
Jos teigimu, čia mokslus tęsia ir sveikatos problemų, kitų bėdų turėję žmonės. Taip pat – prispausti nepritekliaus, nes kai kurie siekti vidurinio mokslo baigimo atestato atėjo kelerius metus padirbėję užsienyje.
„Taip pat – ir bendraamžių atstumtieji. Ir tie, kuriems per sunku mokytis gimnazijoje. Štai vienos rajono mokyklos pedagogai pasakojo, jog niekaip nepavyko įkalbėti tėvų leisti dukrą mokytis Suaugusiųjų mokymo klasėse. Jiems tai – ne prestižas. Nesvarbu, kad mergaitė silpnai mokosi, kad gimnazijoje ji tiesiog „prapuls“, – pasakojo centro direktorė, įsitikinusi, jog tą patį galima pasiekti ir nesumenkinant žmogaus savivertės.
„Žmonės nežino situacijos. Galvoja, kad čia mokosi kokie atsilikėliai. Mūsų klasėse tokios pat sąlygos, kaip ir kitose mokyklose. Dėstomi tokie pat dalykai, laikomi tokie pat egzaminai.
Mes taikomės prie žmogaus: jei kam reikia, galės mokytis ir vakare ar eksternu. Mokytojai niekada neatsisako konsultuoti individualiai. Į kiekvieną žiūrime kaip į asmenybę“, – mokymosi Suaugusiųjų klasėse pliusus vardijo Rima Juozapavičienė, pridurdama, jog ne vienas buvęs moksleivis studijuoja ar jau yra baigęs aukštąsias mokyklas, turi gerus darbus.
Neseniai rekonstruotose Suaugusiųjų mokymo klasėse, kurios veikia Pakruojo „Žemynos“ pagrindinės mokyklos pastate, galima įgyti pradinį, pagrindinį ir vidurinį išsilavinimą.
Šiais mokslo metais čia mokysis per trisdešimt įvairaus amžiaus moksleivių. Didesnė jų dalis – jau dvyliktokai.
Pagal mokyklų tinklo pertvarkos planą po dvejų metų Suaugusiųjų mokymo klases ketinama prijungti prie Pakruojo „Atžalyno“ gimnazijos. Jei moksleivių mažės, tai atsitikti gali greičiau.
Stanislava Vičaitė