Pritariu visiškai. Mano vaikai jau paaugo ir visi buvo supami ant rankų tiek kiek norėjo, tik pirmą auginau neimdama ant rankų, dabar matau skirtumą ir aš labai gailiuosi. Ačiū Dievui, kad įsiklausiau į kitokius patarimus, savo mamos ir vidinį balsą, dabar labai džiaugiuosi, kad nesilaikiau tų taisyklių.

Nesutinku su tokiu komentaru visiškai. Užauginau 5 vaikus. Esu mama su patirtimi. Turiu psichologinį, pedagoginį ir medicininį išsilavinimą. Augindama pirmąjį vaiką stengiausi neimti ant rankų, mažylis verkdavo, galvodavau kad ištikrųjų kaprizai, nes buvo ir sveikas ir pamaitintas ir prižiūrėtas. Kai teko studijuoti psichologiją, teko susidurti ir su kūdikystės psichologija. Suvokimas pasikeitė, bet ne tik nuo to. Turėjau labai išmintingą mamą ir tetą, senoviškų pažiūrų, kurios tiesiai šviesiai pasakė, kad geriausias kūdikio lopšys yra motinos rankos, mažyliui reikia jausti motinos širdies plakimą, artumą, šilumą. Vaiką kuo daugiau reikia nešioti, kol emociškai pasisotins motinos artumu.Labai daug patyriau tų akimirkų, kai jaučiau kad vaikui reikia emocinio artumo ir saugumo, tada kuo daugiau nešiodavau ant rankų. kūdikystę ištisai, maždaug iki metų, nuo metų labai dažnai. Pritariu tik tam, kad reikia labai pastebėti vaiko "ožius" ir laiku sudrausminti. Ateina laikas, vaikas pats nulipa nuo rankų, maždaug apie antrus metus. Išmoksta bėgioti, ateina poreikis bendrauti su kitais, prasideda žaidimų metas, bet mamą turi jausti šalia ar netoliese. Kai auginau kitus vaikus visiškai nepaisiau režimo, mokslinių knygų patarimų, stebėjau tik vaiko poreikius. Kada norėjo valgė, kada norėjo miegojo, o ne pagal valandas. Pamažu išmokau pastebėti natūralų, biologinį vaiko režimą, išmokau skaityti jo verksmą ir t.t. Sakysite pervargdavau, neskyriau laiko sau ir t.t. Kaip tik pasidarė aiškiau ir lengviau. Jau žinodavau savaime kada valgys, miegos, žais irt.t. Visus labai daug nešiojau, glaudžiau prie širdies, mylavau, supdavau ant rankų, supdama dainuodavau,daug kalbindavau. Vaikai augo ramūs, švelnūs,, linksmi. Neturėjau problemų su kaprizais, Aišku būdavo laikotarpis kada jie pasireikšdavo, turėjau savo metodiką kaip su tuo susitvarkyti. Mama mane išmokė miegoti kartu su kūdikiu, o ne guldyti atskiroje lovytėje. Sveikinu tuos buities baldų projektuotojus, kurie sukonstravo vaikiškas lovytes pritvirtinamas prie mamos lovos krašto, kad mažylis visada būtų šalia.Nuo pat gimdymo pirmos dienos, net ligoninėje, miegodavau kartu su vaiku, (tikriausiai daug ką pašiurpinsiu), bet neturėjau problemų su naktiniais verksmais. kai tik paguldydavau atskirai prasidėdavo nemiga. Įsitikinau visiškai, 100 procentų, kad maži kūdikiai neturi kaprizų, o tik didelį saugumo ir artumo poreikį. Tai reikalinga jiems kaip oras. Jie niekada nemanipuliuoja mama, tėvu - kategoriškai nesutinku, tai rašau iš patirties. Tai tik vaiko nesuvokimas, kada išpildomi jų poreikiai jie būna labai ramūs. Savo motinystės laiką susiplanavau taip, kad kuo daugiau būčiau su vaikais, neleidau nei vieno į darželį, auginau pati, padėjo mama, keisdavomės su vyru, nes reikėjo grįžti į darbą. Motinystės atostogomis pasinaudojau maksimaliai kiek tik įmanoma. Neskubėjau grįžti į darbą. Jei būtų buvusi galimybė pragyventi, būčiau visiškai negrįžusi įdarbą. Man būti mama kilnu, šventa, buvo ir yra svarbiausia profesija. Tai mano didžiausia karjera.nesakau kad buvo lengva. Svarbiausi dalykai gyvenime pareikalauja didžiulio pasiaukojimo, tai ne koks nors greito maitinimo restoranas, atėjau, panorėjau, pasiėmiau. Svarbu požiūris į visa tai. Žinoma buvo ir sunkumų, nepriteklių, nemigo naktų. Neįkainojama patirtis suprasti, kad senolių išmintis ne pasenusi, bet kaip tik tikra tiesa. Vaikus reikia labai daug mylėti ir geriausias būdas tai jiems parodyti leisti kuo daugiau laiko su jais. Dabar tarp vaikų yra sutarimas, labai myli vienas kitą, kai kurie jau paaugliai. Žmogaus auginimas tai viso gyvenimo darbas, kuriame svarbiausias veiksnys protinga, nepaikinanti meilė.

Dievulėliau, su tokiais patarimais labai saugokitės, kaip tik vaikas, o ypač kūdikis TURI, PRIVALO būti labai daug nešiojamas, nereikia jo atpratinti - išeina iš glėbio pats kai jaučiasi saugus. Tokio dalyko kaip palikimas verkiančio vaiko tai jau nesiskaitymas su jautria gyvybe. Kūdikis TURI, PRIVALO būti šalia, jis turi jausti mamą tada, kai jos jam reikia - VISUOMET.
Aš kvaila buvau kad pirmą savo vaiką auginau su visais tais kvailais patarimais, kad nepriprastu, kad atprastu ir t.t. ir to labai gailiuosi. Dabar turiu antra kudiki ir visas noras duoti tiek saves kiek jis paprasys, ypač pirmus jo gyvenimo metus. Linkiu to visoms mamoms, mažiau kreipti į aplinkinių šnekas ir patarimus, daugiau įsiklausyti į savo vidinį Gamtos/Dievo padiktuotą balsą, kaip elgtis su savo mažyliu :)