Ineta GERVĖ Neseniai Lietuvoje girdėjosi pedagogų streikai. Maži atlyginimai, per didelis ar per mažas krūvis, blogos darbo sąlygos, neišauklėti ir nemandagūs vaikai – maža dalelė problemų, kurias siekia spręsti pedagogai. Štai Šilutės atvejis kiek kitoks. Patyręs pedagogas atvirai nešnekės dėl vidinės baimės, o štai jaunam specialistui neatsiras vietos tarp pedagogų.
Mokytojas yra žmogus, kuris kuria ateitį. Taip, ir tai tikriausia tiesa. Būtent šios profesijos atstovai kantriai kuria mūsų visuomenės ateitį. Mainais šie šaunūs žmonės gauna šypsenas, gražiausią lietuvišką žodį „ačiū“ ir... Menkus atlyginimus. Yra nesusipratėlių, kurie sakys „gauna mokytojai užtektinai, pažiūrėkit, kiek gauna paprasti žmonės“. Norisi „paprastiesiems“ priminti, kad mokytojas nėra paprastas. Norint tapti mokytoju neužtenka gražiai apsirengti, savaitgaliais nuvažiuoti į „Akropolį“ ir žiūrėti televizorių. Būti mokytoju – sudėtingas darbas. Žinoma, sutinkame ir tokių, kurie neverti mokytojo vardo. Visose srityse yra darbuotojų, kurie tepa profesijos vardą. Ar tai būtų korumpuoti pareigūnai, nekompetentingi gydytojai ar neišmanėliai teisininkai.
Šilutėje stypso ne viena mokymo įstaiga. Turime dvi gimnazijas, kelias profesines mokyklas, yra pradinių bei vidurinių mokyklų, darželių. Juose apstu pedagogų, kurie nuoširdžiai dalijasi sava patirtimi su auklėtiniais. Naujais vėjais į Šilutės mokymo įstaigas įpučiami ir nauji mokytojai. Dažnai patirties neturintiems jauniems žmonės sunku susirasti darbą, o jeigu tu nori būti mokytoju arba tiesiog dirbti pagal specialybę, tai ne menkas iššūkis. Tačiau blogas karys, kuris nenori tapti generolu.
Šokio pedagogė Rūta: „Šokis manyje gyvena nuo mažens“
„Šilokarčema“ kalbėjosi su kiek daugiau nei penkerius metus savo svajonių darbą dirbančia šilutiške Rūta Andrijauskaite. Lietuvos edukologijos universitete įgijusi šokio pedagogės kvalifikaciją Rūta didžiuojasi savo profesija. Dar besimokydama mokykloje šilutiškė žinojo, kad jos širdis veda į pedagogiką. Šilutės darželyje-lopšelyje „Žibutė“ pačius mažiausiuosius mokinanti šokio pradmenų mokytoja jaučia pilnatvę. „Pradžia buvo sunki, bet nepasidaviau, ir siekiau užsibrėžto tikslo. Jau daugiau nei penkerius metus dirbu pagal verslo liudijimą ir esu laiminga, kad galiu mokyti mažuosius“, – apie darbo pradžią pasakojo Rūta. Sunkumų buvo visokių, tačiau didžiausias iššūkis – prieiti prie mažiausio mūsų visuomenės atstovo, suprasti jį ir perteikti šokį taip, kad vaikui būtų suprantama ir įdomu. Piniginis atlygis, kaip pritarė Rūta, motyvuoja nedaug. „Profesinei pedagogų sąjungai nepriklausau, bet streikams pritariu. Pedagogų atlyginimai tikrai maži...“, – atviravo jauna mokytoja. Tiesa, jauna ir energinga pedagogė neapsiriboja vien mažųjų lavinimu. Rūta veda kalanetikos ir kardio latino užsiėmimus moterims. „Susidomėjimas nemažas, kartais pritrūksta laiko, bet kai nori, viską suspėji“, - sakė ji.
Šilutiškės Deimilės gimtame krašte niekas nelaukia
Du pedagoginius išsilavinimus turinti Deimilė Zdybaj užaugo Šilutėje, o studijuoti išvyko į didžiuosius Lietuvos miestus. „Pedagogės profesija pasirinkau neatsitiktinai. Ši profesija koja kojon su manimi ėjo visą gyvenimą. Mano seneliai pedagogai, todėl turiu puikų autoritetą“, – pasirinkimą aiškino dabar Klaipėdoje gyvenanti Deimilė. Socialinės pedagogė ir darželio auklėtojos – pradinių klasių mokytojos kvalifikacijas įgijusi mergina pritaria Lietuvoje vykstantiems pedagogų streikams. „Atlyginimai tikrai maži, bet mokytoju dažniausiai ir tampama ne dėl pinigų, o dėl pašaukimo, – dėstė šilutiškė. – Aš ir mano vyras, kuris taip pat yra jaunas pedagogas, nesiekiame susikrauti turtų iš savo profesijos, bet neabejoju, kad didėjant atlyginimams daugėtų ir kompetentingų pedagogų“. Kaip bebūtų gaila, jauniems specialistams Šilutės mokymo įtaigose vietos neatsirado. Deimilei nepavyko prisibelsti nė į vienos iš mokyklų gimtajame mieste duris, todėl karjeros pradžia atsivėrė uostamiestyje. „Tikrai norėčiau grįžti gyventi ir dirbti į Šilutę, bet čia niekas nenori jaunų specialistų, ir dėl to man labai liūdna“, – nuogąstavo pedagogė.
Matematikos mokytoja: „Vaikams galima daug, mokytojams – nieko“
Beveik tris dešimtmečius matematikos mokytoja dirbanti ir Šilutėje gyvenanti pedagogė „Šilokarčemai“ sutiko papasakoti apie problemas, su kuriomis susiduriama mokyklose. Savo vardo viešinti nepanorusi moteris atvirai pasakojo apie problemas, iššūkius ir džiaugsmus dirbant mokytoju. „Tai mano vienintelė profesija, ir aš ja didžiuojuosi. Nors būna labai sunkių dienų, kai norisi viską mesti – esu laiminga, nes galiu save vadinti patyrusia pedagoge“, – dėstė mokytoja. Iš tolo nepanaši į pasenusią matematikę, kuri rūškanu veidu šaukia ant vaikų, per tris dešimtmečius paruošė ne vieną įžvalgų matematiką, į pasaulį išleido ne vieną kartą jaunuolių. „Baisiausia tai, kad vaikai dabar gali labai daug, o mokytojai – labai mažai, – pradėjo pasakoti pedagogė – Jeigu pasakysi, kad ne taip išsprendė, tai jau, vadinasi, pažeminai prieš klasę, tuoj atpuls mama aiškintis, kodėl žlugdomas jos vaikas“. Nesusipratimų dirbant mokykloje pasitaiko įvairiausių. Moteris piktinosi ir jaunų specialistų atmetimu: „Man baisu, kad į mokyklas nepriimami jauni specialistai, o vis dar laikomi pasenę ir motyvaciją praradę mokytojai“. Parėmęs galvą ir per akinius žiūrintis, atsakymų nepateikiantis, tik savo pedagoginiu stažu pasigirti tegalintis mokytojas – pragaras penktokui ar aštuntokui. O štai jauni ir entuziastingi pedagogai vejami nuo mokyklos durų, nes etatus užėmę garbaus amžiaus senoliai. Žinoma, ne visur vienodai, bet realybė tokia. „Kuo daugiau jaunų pedagogų, tuo daugiau naujovių ir įdomesnis mokymasis, neabejoju, kad man pritars kiekvienas“, – kalbėjo mokytoja.
Pasiūlė dirbti už dyką
Dabar padirbk už dyką, iš idėjos, o paskui bus matyti, gal atsiras laisvas etatas. Štai tokį motyvuotą ir perspektyvių darbo pagal specialybę siūlymą gavo šilutiškis Rapolas Jucius. „Mokslus baigsiu birželio mėnesį ir tapsiu diplomuotu muzikos pedagogu, dirigentu, atlikėju“, – save pristatė nuo mažens muzikoje gyvenantis jaunuolis. Pašnekovas kalbėjo atvirai: „Labai norėčiau dirbti pagal specialybę, bet dabar matau, manęs laukia tik emigracija“, – sarkastiškai juokavo Rapolas. Koncertiniuose turuose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje ne vienerius metus trombono tūbą pučiantis šilutiškis gali pasigirti įvairiais pasiekimais. Ansamblyje „Pamario Brass“ dabar grojantis muzikantas apie karjeros galimybes ir darbą mokymo įstaigose ne kartą diskutavo su jau dirbančiais kolegomis. „Matau, kad jiems nėra lengva, bet būti mokytoju ir šiaip nėra lengviausias pasaulyje darbas, – dėstė Rapolas, – o jeigu rimtai, labai tikiuosi, kad man pasiseks susirasti laisvo mokytojo darbo etatą“.
