Pozityvumas, iniciatyvumas, naujų idėjų generavimas – tai pirmakursės Ivetos stipriosios pusės. Ji nesisieloja, jei kažkas nepavyksta – merginai tai tik dar vienas iššūkis, kurį ji priima su šypsena. Studijos, trys darbovietės, asmeninis gyvenimas – I.Stukaitė suspėja viskam skirti laiko, nes pirmenybę teikia prioritetų paskirstymui. Tačiau kas ją motyvuoja siekti tiek daug vienu metu?
Tau tai ne pirmas interviu šią savaitę?
Šią savaitę jau antras. Antradienį fotografavausi vieno žurnalo viršeliui („Būk laimingas“ – aut. past.), kuriame pasirodys mano debiutinis straipsnis. Taip pat esu davusi interviu „Lietuvos žinioms“, žurnalams „Ji“, „Panelė“. Tačiau labiausiai patiko duoti interviu talkinant magistrantūros darbui, kurio tikslas buvo analizuoti moteriškumo apraiškas internetinėje erdvėje, nes jis vyko dialogo forma.
Žurnalistai ateina su poreikiu parašyti dar vieną straipsnį. Matau aiškią tendenciją, kai jie tiesiog gauna užduotį parašyti kažką įdomaus ir žiūri į tave: „tu esi darbas“. Žinoma, patinka pokalbiai su žurnalistais, kurie skaito blogą, nes juk geriausias rezultatas pasiekiamas, kai yra atgalinis ryšys, vyksta lygiavertis bendravimas.
Matyt, sudomini tuo, kad ne tik užsibrėži tikslus, bet ir juos pasieki. Tad kas Tavo vidinis variklis?
Labai daug dalykų į tai įeina. Greičiausiai – tikslas, jei jis tave virpina nuo galvos iki kojų pirščiukų. Kai pajunti, jog dalinantis ir kalbant apie idėją dega akys. Tai skatina eiti pirmyn. Tuomet kyla klausimas: kodėl to nedaryti? Kam tik svajoti? Kitas aspektas – palaikymas iš šalies. Labai dažnai žmonės susiduria su kitų žmonių neigiama nuomone. „Nesuprantu, ką tu čia darai, išprotėjai. Baigsi dirbdama kebabų kioske“, – tai girdėjau ne kartą. Tuomet svarbiausia artimų žmonių parama, kurie vis tiek tiki, kad ir kokia beprotiška idėja gyventum.
Buvai iniciatyvi nuo mažens ar prie to prisidėjo sėkmės mokykla „Kitas variantas“?
Prie to daug prisidėjo tėvai. Jie visuomet sakydavo, kad galiu būti geriausia ir kritikuodavo, jei matydavo, jog neįdedu visų pastangų. Iki šiol jaučiu iš jų didžiulį paskatinimą. Tad viskas prasidėjo nuo geresnių mokslų rezultatų siekimo, vėliau atsirado papildomos veiklos – lankiau piešimą, šokius. Tie įgūdžiai man praverčia darbe. Kuo daugiau išbandai – tuo plačiau žiūri, o tai skatina iniciatyvumą. Žinoma, labiausiai atsiskleisti padėjo „Kitas variantas“. Tai buvo didelė dovana – išmokau planuoti laiką, perpratau atsakomybės sąvoką. Ten ir supratau – nesvarbu, kiek aš moku, kiek man metų, bet aš galiu nueiti ir pasiimti bet ką, svarbiausia įdėti pastangų.
Taigi paskaitos „Kitame variante“ paskatino siekti daugiau?
Besimokant šioje mokykloje įsidarbinau „Gauminoje“. Žinoma, tai pavyko ne iš karto – pirmą kartą parašiusi elektroninį laišką gavau neigiamą atsakymą – manęs nenorėjo priimti, nes buvau vienuoliktokė, neturėjau praktikos, vyko etatų mažinimas, tad man nebūtų galėję mokėti atlyginimo. Tačiau pabendravus gyvai pasakiau, kad man svarbiausia yra tiesiog mokytis ir tobulėti šioje aplinkoje. Juk visai kitaip, kai ateini ne dėl pinigų, o skatinama noro. Po trijų mėnesių savanoriško darbo viršvalandžiais, profesinės literatūros skaitymo savaitgaliais man pasiūlė tapti visateise komandos nare.
Šios praktikos metu ir kilo idėja pradėti rašyti tinklaraštį „120 proc.“?
Taip, nes norėjau savo pavyzdžiu parodyti, jog nesvarbu, kiek turi patirties, koks tavo socialinis statusas, jei aš galiu įsidarbinti tokioje įmonėje, gali ir Tu. Iš pradžių bloge tiesiog norėjau pasidalinti savo įgyta patirtimi su artimiausiais žmonėmis. Tačiau nesigailiu, kad viskas išėjo iš šio siauro rato.
O kaip privatumas? Juk viešini ir tikrai asmeniškus dalykus.
Aišku, yra dvi medalio pusės – gerai jaučiuosi, kad dalinuosi, įpareigoju save, kad garsiai išsakyti planai neliktų tik žodžiais, bet kartu jaučiuosi ir nesmagiai, kai pirmą kartą sutinku žmogų ir pajaučiu, kad jis apie mane žino viską, o aš apie jį nieko. Bet tai yra kaina, kurią moku.
Vis dėlto šių užsiėmimų Tau nepakako. Dabar dirbi internetinių projektų vadove „Sanite“, pradėjai rašyti žurnale „Būk laimingas“? Kam Tau visa tai?
Į kiekvieną veiklą neriu su tikslu. Pagrindinis – tobulėti, dėl to ir dirbu tokiose pozicijose, nes jaučiu, kad augu ir matau, kad tai vėliau galėsiu pritaikyti savo projekte. Rašymas žurnale „Būk laimingas“ padėjo įgyvendinti norą rašyti. Patirties įgijau su blogo skaitytojais – bendrauji su jais, matai, į ką reaguoja, kas kelia diskusijas. Po kiek laiko pepranti procesą. Atrodo, jei žurnalistas rašo žurnale, turi turėti kompetencijos. Peržiūrėjau blogo statistiką, kiek žmonės praleidžia laiko. Pagalvojau, gal tai ženklas pradėti rašyti. Parašiau žurnalo redaktorei ir ji sutiko. Tai gan naujas žurnalas, tad daug vietos saviraiškai. Turiu savo skiltį – realiai galiu įgyvendinti visas idėjas, manęs niekas nevaržo – tai didelė idėjų aikštelė. Įdomu, kaip į mano eksperimentus žiūrės žmonės. Dar niekur nemačiau dienoraštinio tipo (realaus) publikacijų, tad įdomu, kaip tai prigis.
O su kokiu kolegų, užsakovų požiūriu susiduri?
Visada, kai nueini, visi žiūri įtariai dėl amžiaus. Aplinkos pasipriešinimas – jis visąlaik būna iš pat pradžių. Bet jei viską padarai, per tam tikrą laiką užsitarnauji ir pagarbą, ir pasitikėjimą. Matyt, tokia mano dalia. Aplink mane visuomet žymiai geresni žmonės, tad aš visą laiką augu. Jei būčiau tik studentė – mes augtume vienodai. Bet kai aš turiu papildomų darbų – mokausi labai dideliais greičiais. Aišku, labai priklauso nuo žmogaus. Tai panašu į trumpųjų distancijų bėgimą – kai bėgi su geresniu, tavo rezultatai gėrės, bet kai bėgi su lygiu ar prastesniu – jie išliks tokie pat ar net pablogės.
Kaip kilo „Šypsenos epidemijos“ idėja?
Kažkada lipau iš autobuso ir pamačiau lipduką su užrašu „nusišypsok“. Tai mane pozityviai nuteikė ir pagalvojau, kokia didelė tik vieno žodžio galia. Išbandžiau tai mokykloje. Buvo smagu stebėti reakcijas ir pajutau, kad tai veikia. Tad vieną dieną su draugais nusprendėm pasigaminti lapelių, kurie sukeltų šypseną. O išėjo taip, kad 715 šypsenų padovanojom. Vėliau realizavom ir žygį per Lietuvą, o viskas juk kilo iš paprasčiausios idėjos.
Ar ši akcija reikalinga lietuviams?
Netikiu stereotipu, kad lietuviai – surūgėlių tauta, nes tai labai priklauso nuo žmonių. Bet kurioje šalyje yra pesimistų. Gal mes esame labiau veikiami oro. Bet visiem reikia šypsenos – tai nepriklauso nei nuo šalies, nei nuo tautybės. Neturiu galutinio tikslo lietuvius padaryt besišypsančia tauta. Šią akciją vykdau, nes man tai kaifas.
Darbas, studijos, akcijos. Kaip Tu viską spėji?
Neseniai pasakojau vienai draugei, kad viską apgalvoju valandomis ir dar lieka 2–3 val. laisvo laiko. Svarbiausia yra prioritetų planavimas ir sistemos sukūrimas. Suvoki, kad darbas, studijos svarbu, o susitikimą su drauge gali nukelti porai valandų ir taip viskas susidėlioji. Paradoksas, kad aš su mylimu žmogumi praleidžiu daugiau laiko nei kai kurie mano draugai, kurie tikrai yra mažiau užimti, taigi viskas priklauso nuo gebėjimo efektyviai išnaudoti laiką.
Apima jausmas, kad turi jau vos ne viso gyvenimo planą...
Mano vienintelis planas daryti tai, kas mane užveda. Niekada neplanavau įsidarbinti. Tiesiog darau tai, kas man patinka, eksperimentavau. Neturiu vėliavėlės, kur būdama 50-ies norėčiau būti. Svarbiausia – mėgavimasis tuo, ką turi dabar. Nežinau net, kur būsiu po metų, bet žinau, kad darysiu tai, kas man teikia malonumą.
Jackas Kerouacas romane „Kelyje“ rašė: „Žinojau, jog kažkur šioje įvykių virtinėje bus mergaitės, vizijos, bus visa; kažkur šioje virtinėje man atiteks ir perlas.“ Kas yra Tavo šios gyvenimo atkarpos perlas?
Manau, kad pusiausvyra. Laimingiausios pilnavertės dienos, kai padarai viską, ką galėjai padaryt. Tai būtent tas perlas – tas harmonijos pojūtis.
Agnė Vareikaitė
