Jau buvo dešimta valanda vakaro.
— Nagi, Mei, galvok, — suburbuliavau.
Šaltos ir niūrios gatvės tikrai neviliojo, reikėjo susirasti nakvynę. Žinoma, visada galėjau rinktis benamių prieglaudą, bet juk nebuvau benamė. Bent jau teoriškai. Prisiminiau, jog pas savo buvusio nuomininko kaimynę turėjau pasilikusi kelis savo vertingesnius daiktus, nes kaip paaiškėjo, buto savininkas vogė mano pinigus. Tiesiu taikymu nuėjau pas geraširdę kaimynę.
— Mieloji, — suulbėjo pusaklė močiutė, pravėrusi buto duris.
— Labas vakaras, ponia Toler, — pasisveikinau, — Jei prisimenate, buvau pas jus palikusi kelis savo daiktus.
— Taip, taip, žinoma, užeik, — apsidžiaugė.
Greitai šmurkštelėjau į šiltą butą, kvepiantį sausainiais.
— Eikš, turiu arbatos, — pasakė, stumdama mane į virtuvę.
Nesispyriodama nuėjau, tikrai ne pro šalį išgerti ko šilto.
— Ilgai tavęs nemačiau, — pasiskundė senučiukė.
Ji buvo vieniša moteris, vyras seniai miręs, vaikai iškeliavę svetur; visada apsidžiaugdavo radusi progą pasikviesti mane į svečius. Pasistengiau greitai nupasakoti, kas įvyko per pastarąsias kelias dienas.
— Ooo, vargšelė, — atsiduso, pastumdama artyn lėkštę sausainių. — Šią naktį gali pasilikti pas mane, — pasiūlė. — Žinoma, vietos nėra, tad tektų miegoti ant sofos, tačiau bent jau šilta ir jauku.
Žvelgdama į mielą raukšlių išvagotą veidą, nejučiomis nusišypsojau. Ilgai nesvarsčiusi, sutikau, o nuo ryt sau pasižadėjau susirasti pastovią pastogę.
* * *
Nežinia kelintą laikraštį varčiau rankose. Jokio darbo. Ar bent jau tokio, kuriam tikčiau aš. Užsimetusi ant pečių pasiimtą iš ponios Toler gitarą, žingsniavau senamiesčio gatvelėmis. Turėjau kelias šimtines, tačiau jų ilgam tikrai neužteks.
Galiausiai įžengiau į viena iš čia esančių kavinių. Nedidukė, pilna žmonių ji buvo nepaprastai jauki. Kadangi visi staliukai buvo užimti, nuėjau tiesiai prie baro. Prieš akis išdygo besišypsantis padavėjas.
— Ko pageidaujate?
— Emm… Manau, kol kas pasitenkinsiu kava.
Atidžiau nužvelgiau kavinę. Apvalūs maži staliukai, prieblanda, tyliai grojanti muzika, tikrai romantiška vietelė. Vienoje pusėje pastebėjau stovintį pianiną, kelis mikrofonus. Grįžusio padavėjo paklausiau:
— Čia vyksta gyvi pasirodymai?
— Taip, tik šiuo metu kavinės savininkas neišgali nusisamdyti net pigiausio muzikanto, — atsiduso liūdnai ir stumtelėjo man po nosimi garuojančią kavą.
— Kaip manai, ar savininkas prieštarautų, jei atsirastų savanoris atlikėjas, atliekantis savo dainas, ir neprašantis jokio užmokesčio? Tiesiog šiaip, kad galėtų pagroti žmonėms.
— Norėtum pamėginti? — paklausė, žvilgtelėjęs į šalia pastatytą mano gitarą.
— Taip, būtų neblogai.
— Na, galiu paklausti, — atsakė ir mirktelėjęs kažkur pradingo.
Gurkšnojau kavą ir mintyse meldžiau, kad tik man suteiktų progą. Grojau aš neblogai, o ir balso tembras žmonėms atrodydavo gana geras, tad jei pavyktų, gal net gaučiau arbatpinigių. Netrukus sugrįžo vaikinukas, o šalia jo žingsniavo stambus dėdulė, kuris man priminė pitbulį.
— Tu čia nori dainuoti? — suriaumojo ant manęs.
— Taip, — sumikčiojau.
— Kuo groji?
— Gitara.
— Dainuoji?
— Šiek tiek.
— Ir jokio užmokesčio?
— Na, esu paprasta savamokslė, džiaugčiausi gavusi progą… — nespėjau užbaigti, nes ji greit sumosavo ranka prieš nosį.
— Gerai. Turi penkias minutes pasiruošti, jei po pirmos dainos neišsilakstys visi mano klientai, galėsi groti toliau.
Apsisuko ir nuėjo. Sėdėjau sustingusi.
— Ei, — kreipėsi į mane padavėjas. — Tau pasisekė, eik pasiruošk, štai ten galėsi pasidėti daiktus, — mostelėdamas į duris su užrašu „TIK DARBUOTOJAMS”.
Pasičiupusi rankinę ir gitarą, įsmukau į kambarėlį. Tai buvo nedidelis persirengimo ir poilsio kambarys, keli veidrodžiai ir kušetė. Pasikabinau paltą ir atsistojau prieš veidrodį. Taip, atrodau ne geriausios formos. Greit pasileidau plaukus ir pasistengiau pridengti siūlę kaktoje. Išsitraukusi juodą pieštuką, apsivedžiau akis ir tušu kiek paryškinau blakstienas.
Veidrodyje vaizdas šiek tiek pasitaisė.
Išėmusi gitarą iš dėklo, ir išėjau iš kambario. Muzika jau buvo nutilusi. Šalia pianino pastatyta kėdė baltos šviesos fone ir nusviręs mikrofonas jau laukė manęs. Nepastebimai prasmukusi pro žmones, atsisėdau ir susireguliavau mikrofono aukštį, paderinau gitarą.
Žmonės toliau šnekėjosi tarpusavyje, nekreipdami dėmesio. Sugroti pirmuosius akordus, nors grojusi buvau ir senokai, nebuvo sunku. Pirštai lengvai slydo stygomis, išgaudami tobulą melodiją. Netrukus ėmiau pritarti ir balsu.
Nedidelis jaudulys, greitai išnyko ir visiškai pasinėriau į dainą.
Nepastebėjau, kaip kavinėje esantys žmonės aprimo ir kai kurie sutelkė savo dėmesį į mane, o baigus groti, išgirdau lengvus plojimus. Kilstelėjau galvą ir susidūriau su susidomėjusiais žmonių veidais. Žvilgtelėjau į barmeną, jis tik plačiai nusišypsojęs iškėlė nykštį ir linktelėjo galva, kad tęsčiau toliau. Mintyse greitai atkapsčiau kitą dainą ir vėl pasinėriau į užburiančią melodiją.
Maždaug po valandos laiminga nustrykčiojau prie barmeno.
— O tu šauni, — pagyrė, paduodamas kažkokio gėrimo taurę.
Kilstelėjau antakį.
— Baras vaišina, — nusijuokė.
Prisėdusi ėmiau skaičiuoti savo arbatpinigius, kuriuos žmonės mielai metė į stiklinį indą. Šimtas penkiasdešimt keturi ir kelios monetos. Visai neblogai.
Po kelių minučių užsimečiau ant pečių paltą ir palikau kavinę. Neatsigręždama žingsniavau siaura gatvele, kol išgirdau skubius žingsnius už nugaros.
— Ėj, gražole! — šūktelėjo gergždžiantis balsas.
Paspartinau žingsnį; tik to betrūko, kad prisikabintų koks girtuoklis. Staiga pajutau, kaip mane pačiumpa už rankos ir atgręžia į save.
— Nu i na tajp skubi? — dvoktelėjo alkoholiu tiesiai į veidą.
— Tučtuojau paleisk! — pasakiau tvirtu balsu ir pamėginau ištraukti ranką.
— Nu kam ble taip piktai… Galėtume gerai pasilinksmyt… — vapaliojo vos apversdamas liežuvį. Nesilaikydamas ant kojų, užgriuvo ant manęs, priremdamas prie sienos.
Iš visų jėgų stengiausi jį atstumti, tačiau drimba jau buvo nekilnojamojo turto stadijoje. Pajutau jo apaugusį šeriais skruostą sau kažkur prie kaklo.
— Paleisk! — ėmiau rėkti ir rankomis trankyti kur papuola.
Staiga kažkokia nežinoma jėga privertė jį nulėkti kelis metrus nuo manęs ir dejuojant prigulti ant šaligatvio.
— Tau viskas gerai? — išgirdau susirūpinusį, sodrų vyrišką balsą.
Kilstelėjau galvą.
— Tu… — sumurmėjau, netikėdama savo akimis.
— Regis, tampu etatiniu tavo gelbėtoju, — šyptelėjo ir padėjo atsistoti.
