Sulaikiau kvėpavimą. Negali būti, kad likimas taip pokštauja, kas jas leido? Mane jau ir taip užkankino sąžinės priekaištai dėl negarbingo elgesio, dabar sugalvojo atsibelsti ir pati Stefanė. Kad tik neužeitų į virtuvę. Girdėjau jų balsus, tačiau nesupratau apie ką kalba. Regis, Stefanė gerokai siautėjo, jos balsas vis kilo ir kilo, jau maniau, pradės cypti.
Maždaug po penkiolikos minučių rietenų išgirdau, kaip garsiai užsitrenkė durys, mirtina tyla. Laukiau, kol įžengs Kreigas, tačiau veltui. Palaukiau dar šiek tiek — nieko. Atsistojau, gal nueit pažiūrėt? Staiga prasivėrė durys ir įžengė Kreigas su nesuprantama veido išraišką, atrodė kažkoks sustingęs ir žvelgė į rankose laikomą žurnalą.
— Gal paaiškinsi? — pasakė kietu balsu.
— Ką? — nesupratau.
Kreigas mestelėjo žurnalą ant stalo. Susidomėjusi paėmiau jį ir vos neišsižiojau iš nuostabos. Iš viršelio žvelgė sidabrinių akių mergina, šviesūs jos plaukai plaikstėsi apie porceliano baltumo veidą, rusvos lūpos vos vos šypsojosi. Svarbiausia, pažinau tą merginą iš viršelio, tai buvau aš.
— Nesuprantu… — sumurmėjau. — Kaip? Iš kur?
— Tai aš tavęs norėjau to paklausti. Nejau tikrai nežinojai, jog tavo nuotraukos atsiras viršelyje? Be to, sužinojau, jog jau turėjai tris fotosesijas su Gabrieliu, o aš apie tai tik dabar sužinau, — jo balse buvo vos juntamas pyktis.
— Aš… Gabrielis minėjo, jog buvo keli susidomėję, tačiau nemaniau, kad…
— Tai turbūt nežinojai ir to, jog šis žurnalas bus į apyvartą išleistas rytoj? — paklausė šiek tiek pašaipiai.
— O… — nutęsiau, vis dar negalėdama patikėti, kad mano nuotrauka žurnalo viršelyje. — Tai dėl šios nuotraukos taip siautėjo Stefanė, — spėjau.
— Pasisekė, jog nesusitikai su ja… Būtų ne juokais užsipuolus…
— Tau taip pat pasisekė, nes jei būtų sužinojus, jog čia gyvenu, būtų iškabinusi akis, — atsikirtau.
Atverčiau pirmą lapą. Padėkos puslapyje puikavosi mano nuotrauka iki juosmens, viršelyje buvo tik veidas. Buvau prisidengusi juoda šilkine paklode, matėsi nuogi pečiai bei dalis nuogo liemens, tikrai gana seksualu, lyg ką tik pakilusi iš patalo. Nusišypsojau, atrodžiau neblogai, net ėmiau šiek tiek savimi didžiuotis. Po nuotrauka įmantriomis raidėmis išraitytas mano vardas bei pavardė, štai, kaip Stefanė mane pažino, nes suabejojau ar ta mergina nuotraukoje bent kiek priminė tą merginą, kuri darbe talkina Leilani.
— Kodėl nesakei? — pertraukė mano apmąstymus Kreigas.
— Ko?
— Jog fotografavaisi.
— Nemaniau, jog tai taip svarbu, kad turėčiau tau pranešti, tuo labiau, kad tai mano asmeninis reikalas.
— Tampi viršelio veidu, o man net neužsimeni… — niršo.
— Gal baigsi? Aš juk ir pati nežinojau. Be to, nėra tai taip ir svarbu…
— Nesvarbu?!
— Nesuprantu, ko tu taip pyksti… — pažvelgiau į jį.
— Man tiesiog pikta, jog nepasitikėjai manimi, — pasakė kiek atlyžęs ir artindamasis.
— Tai tik nuotraukos… — raminau.
Tylėdamas paglostė man skruostą ir liūdnai šyptelėjo.
— Gražioji Mei, — sumurmėjo. — Dėkui už vakarienę, labos nakties. — pridūrė atsitraukdamas ir, apsisukęs ant kulno, išėjo iš virtuvės.
Ką? Tik labos nakties? O kur bučinys, apkabinimas ar kas nors panašaus? Taip juk neteisinga. Pala pala, stop, prrr. Apie ką aš čia dabar įsisvajojau? Juk pati sakiau, kad taip nesielgtų, o kai jis manęs paklauso, jaučiuosi nusivylusi. Atsidusau bejėgiškai prieš proto ir širdies nesuderinamumą.
Ties riba
Atsikėlus Kreigo jau nebuvo, bet ant stalo radau jo raštelį. Liepė sėdėti namuose ir nekišti lauk savo (pabraukta) dailios nosytės. Nusišypsojau. Žinoma, net nemaniau jo klausyti. Greitai papusryčiavau, susiruošiau ir pasiėmusi kelis telefono numerius bei adresus, išėjau medžioti sau naujo būsto. Buvau nusižiūrėjusi kelis butukus, vos vieno ar poros kambarių, tačiau gerai įrengtus ir nelabai toli nuo darbo. Dabar, kai turėjau pastovų darbą, o dar nusimatė ir šiek tiek papildomų pinigų už kosmetikos reklamos fotosesijas, galėjau sau leisti nuomotis gana prabangią buveinę. Šeimininkai išsijuosę gyrė nuomojamus būtus, tad išsirinkti lengva nebuvo.
Galiausiai į akį krito tas, kuriame buvo erdvus miegamasis ir didelė bei šviesi svetainė, o svarbiausia, butas buvo su visais baldais, ko pasigedau kituose. Pasirašiau nuomos sutartį ir sumokėjau dalį mėnesinio mokesčio. Šeimininkas pranešė, jog galėsiu įsikraustyti jau po keleto dienų.
Visą diena pravaikštinėjus, džiaugiausi pagaliau radusi tinkamą pastogę, kurią pagaliau galėsiu vadinti SAVO namais. Patenkinta šokio žingsneliu nustriksėjau Kreigo namų link, pakeliui užsukdama į parduotuvę ir nusipirkdama kelis pyragaičius, papuoštus milžiniškais plaktos grietinėlės debesimis.
Vos įkišusi nosį į namus, užuodžiau šilto maisto kvapą. Nudrožiau tiesiai į virtuvę.
— Grįžai per anksti, — beveik užsipuoliau, padėdama savo pirkinius ant stalo.
— O tu, kaip matau, neklausai mano nurodymų, — atrėžė.
— Turėjau svarbių reikalų, — pasakiau ir priėjusi artyn, žvilgtelėjau jam per petį. — Ką čia gamini?
— Troškinį.
— Puiku, paruošiu lėkštes.
— Jei nesunku, svetainėje, gerai?
— Žinoma.
Neskubėdama viską suruošiau ir įsitaisiau savo vietoje. Netrukus Kreigas patiekė vakarienę. Nepastebėjau kaip ant stalo atsirado butelis.
— Vynas? — kilstelėjau antakį.
— Juk neprieštarausi? — paklausė viltingai.
— Tiek jau to… — suniurnėjau.
Buvau išalkusi, tad gretai sušveičiau visą lėkštę skaniausio kada nors valgyto troškinio.
— Žinai, esi puikus virėjas… Jei kada nors neduokdie sužlugtų tavo firma, galėtum pretenduoti į virtuvės šefo vietą, — nusijuokiau.
— Labai šmaikštu.
— O aš rimtai, gamini dieviškai.
— Tai komplimentas?
— Žinoma.
— Nuoširdžiai dėkoju, — šyptelėjo kilstelėdamas taurę ir gurkštelėdamas.
Atsistojusi nurinkau indus ir nunešiau į virtuvę. Grįžau su pyragėliais ant padėklo.
— Desertas? — nustebo Kreigas persėsdamas ant sofos su taure rankoje.
— Mhm, — pritariamai sumurmėjau.
Pasiėmusi vieną kalorijų bombą, įsitaisiau šalia jo. Nužvelgusi puikiai atrodantį konditerijos meno pasididžiavimą, suleidau į jį dantis. Saldus kremas maloniai paglostė gomurį.
— Mmm… — išleidau pasigėrėjimo kupiną garsą.
— Geriau už mano troškinį? — kupinu apsimestinės nevilties balsu paklausė Kreigas.
— Neįsižeisk, bet taip.
— Duok paragaut, — linktelėjo artyn.
Greit atitraukiau skanėstą tolyn.
— Na na, dantų nešiepk, taviškis ant stalo guli, — mostelėjau galva.
— O jei anas nebus toks skanus, kaip šis? — gundančiai nusišypsojo ir sumedžiojęs mano ranką, atsikando pyragėlio.
— Tikrai gardu, — pritarė.
— Tik pažiūrėk, kas iš jo liko? — nusiminiau.
O likusi buvo tik pusė. Kreigas pirštu pakabino šiek tiek grietinėlės ir užkrovė man ant nosies galo.
— Ei! Negalima žaisti su maistu, — pasakiau nusivalydama į jo marškinius. Jis nė kiek dėl to nesupyko, tik nusišypsojo, matyt, galvoje kilo kokia nedora mintis. — Oi ne, tik taip nesišypsok.
— Ir kuo tau nepatiko mano šypsena?
— Tiesiog ji buvo tokia… žadanti kažką negero.
— Ak taip... — sumurmėjo smiliumi vėl pakabindamas grietinėlės.
Jau žinodama ko tikėtis, atsilošiau šiek tiek toliau nuo jo, tačiau jam kažkokiu nežinomu būdu vis tiek pavyko mane išterlioti. Nusibraukiau dalį grietinėlės nuo skruosto.
— Taip nesąžininga, — niurzgėjau.
— Labai nesąžininga... — sumurmėjo prie ausies.
Pajutau jo lūpas keliaujančias mano žandikauliu, ir liežuvį, vos juntamai nubraukiantį grietinėlę.
— Regis, mes vakar apie tai kalbėjome, — greitai išbėriau, o širdis pradėjo daužytis greičiau.
— Apie ką būtent?
— Na, apie tokį tavo elgesį, — balsas šiek tiek trūkinėjo.
— Maniau, tai galiojo tik vakar vakarui, — pasakė nekaltai, pasiekdamas mano lūpų kamputį.
Kažkokia beprotybė, rodėsi, ima suktis galva. Nejau paprastas žmogus gali daryti tokį poveikį kitam?
— Manau per daug sau… — pradėjau, tačiau užbaigti nebespėjau.
Jo lūpos pagaliau palietė manąsias. Pajutau vos juntamą vyno skonį, persmelktą saldumo. Manau, nustojau kvėpuoti.
— Mei, kvėpuok, — išgirdau sumurmant Kreigą.
Pažvelgiau į jo patamsėjusias akis, giliai įkvėpiau. Ištiesiau savo virpančią ranką ir panardinau Kreigo tamsiuose plaukuose, prisitraukiau jo veidą arčiau ir pati susiradau lūpas. Nežinojau, kas staiga man nutiko, tiesiog to reikėjo, kaip oro. Kreigas greit atitoko ir atsakė į mano bučinį su dar didesne jėga, beveik visu kūnų spausdamasis prie manęs.
Atsitraukę ilgai žvelgėme vienas į kitą lyg amžiams norėtumėm įsiminti šią akimirką. Švelniai mane apsikabino ir paslėpė veidą mano plaukuose. Pati sau nusišypsojusi, juk buvo geriausias mano vakaras iš visų, apkabinau jį…
Štai būtent šią akimirką suvokiau, jog šis žmogus visam laikui įsibrovė į mano gyvenimą… Kad ir kaip norėčiau, nebeįstengčiau jo pamiršti. Jo juslių lūpų, švelnių rankų, mįslingų akių, netgi nepatenkinto ir niurzgančio balso tono. Juk būtent dėl to žmonės ir gyveną, kad surastų tai, kas amžiams įstringa į širdį. Kreigas jau buvo tenai pačioje garbingiausioje vietoje. Nuo šiol visi gyvenimo vingiai bus pažymėti Kreigo vardu.
