• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Velnias, neleidęs patekti į pragarą

Velnias, neleidęs patekti į pragarą

REKLAMA

Niekada nebūčiau pagalvojus, kad vanduo gali būti toks kietas. Lyg akmuo įsirėžė man į pečius, pajutau kaip į kaktą susmigo tūkstančiai adatėlių. Sudejavau, galvoje aidėjo, stiprus skausmas pulsavo smilkiniuose.

REKLAMA
REKLAMA

Staiga pajutau, kaip kažkieno rankos mane atverčia ant nugaros. Rankos? Atsimerkiau ir įsižiūrėjau į tamsią ir susivėlusią žmogystą virš manęs. Velnias, regis, patekau į pragarą. Keli lietaus lašai nulašėjo nuo jo plaukų man ant veido. Sudejavau dar garsiau.

REKLAMA

— Išprotėjai?! — staiga mane užsipuolė velnias.

Negalėjau pilnai visko suvokti, tik spoksojau nieko nesakydama. Šiek tiek pasukusi galvą, apsižvalgiau. Jaučiausi kaip apkvaitusi.

— Velnias, — nusikeikiau, kai supratau, kad aš ne jokiame pragare, o tiesiog guliu gatvėje ant asfalto.

REKLAMA
REKLAMA

— Tu prasiskėlei galvą… — išgirdau.

Piktu žvilgsniu nutvilkiau savo naująjį „draugą”.

— Kokią tu turi teisę kištis į mano reikalus? — užrikau ir riksmas tuoj pat nuaidėjo galvoje, sukeldamas skausmo bangą.

Mačiau, kaip išlinko jo antakis.

— Ir gal galėtum nuo manęs nulipti? — piktai pasakiau, stumdama jį šalin.

Išgirdau, kaip jis dunkstelėjo šalia ant šlapios žemės, vis dar lijo. Atsisėdusi iš karto mėginau stotis, tačiau apsvaigusi vėl susmukau atgal. Susiėmiau galvą rankomis, kažkas lipnaus buvo justi kairėje kaktos pusėje.  Žvilgtelėjau į pirštus, kraujas.

— Puikumėlis… — sumurmėjau.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nusivaliau rankas į drabužius, kurie dabar buvo ne tik kiaurai permirkę, bet ir purvini. Pasidėjau ant kelių galvą, staiga tapusią nepakeliamai sunkia. Iš akių ėmė trykšti ašaros, užsimerkiau. Išgirdau, kaip šalia sėdėjęs žmogysta atsistojo ir kažkur nuėjo, netrukus ant pečių pajutau palto svorį. Iš paskutinių jėgų kilstelėjau galvą.

REKLAMA

— Tau reikia į ligoninę, — pasakė, kaip man pasirodė, gana draugišku tonu ir ištiesė ranką.

Vėl apimta apatijos, sėdėjau tylėdama. Norėjau aprėkti tą keistą žmogų stovintį prieš mane, tačiau jutau, kaip apleidžia paskutinės jėgos.

Po kiek laiko, nors rodėsi, prabėgo amžinybė, pajutau, kaip tvirtos rankos ima kelti mane į viršų. Akys prieš mano valią užsimerkė ir panirau į tamsą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų