— Mei! — iš kažkur atsklido Gabrielio balsas.
Stabtelėjau.
— Nenorėtum šįvakar nueiti į kiną? — pasiūlė.
— Nepyk, bet teks atsisakyti, jaučiuosi kažkaip nelabai… Šiek tiek skauda galvą, turbūt temperatūra pakilo…
— O… Tuomet leisk bent jau namo parvežti.
— Gerai, — sutikau, — bus greičiau nei pėsčiomis.
Greitai privažiavome prie mano tariamų namų.
— Ačiū, pasimatysime rytoj, — atsisveikinau.
— Labos nakties, — pasilenkęs pakštelėjo į skruostą.
Nusišypsojusi išsiropščiau laukan. Palaukusi, kol jis išsuks iš gatvės, greitai nužingsniavau namo. Ėmė snigti ir buvo justi, kaip ant mano karštos kaktos tirpsta snaigės.
* * *
Įžengiau į tylų butą, gal Kreigas dar negrįžo? Nusimečiau šlapią paltą, susiradau šiltas šlepetes ir nuskubėjau ieškoti ko nors nuo gripo. Man bebarškant virtuvėje, išgirdau, kaip prasivėrė kambario durys.
— Anksti grįžai, kažkas naujo, — išgirdau pašaipų balsą.
— Tau neturėtų rūpėti kada grįžtu, — sugergždžiau prikimusiu balsu.
Išgirdau, kaip jis priėjo arčiau, paėmė vieną besimėtantį vaistų pakelį.
— Sergi? — ar man pasigirdo ar jo balsas buvo šiek tiek susirūpinęs?
— Nieko rimto, — sumurmėjau, nurydama tabletę.
Pajutau, kaip Kreigas suima mane už alkūnės ir atsuka į save. Šiek tiek prisimerkęs nužvelgė mano susitaršiusius plaukus ir stiklines akis, ranka perbraukė kaktą.
— Tu degi, — pasakė dar labiau susiraukdamas.
— Praeis, — atsakiau, ištraukdama ranką.
— Eik į svetainę ir šiltai įsitaisyk, užplikysiu arbatos.
— Galiu ir pati… — pradėjau.
— Mei, — nukirto. — Eik.
Tikrai jaučiausi pavargusi, rankos sviro žemyn, norėjosi padėti galvą ir nieko neveikti. Daugiau nebeprieštaravusi, nupėdinau į svetainę, susiradau minkštą pagalvę ir apklotą, susisukau į kamuoliuką ant sofos.
— Mei… — švelnus balsas pasiekė mane lyg per vatą.
Praplėšiau sunkius vokus.
— Štai, išgerk, — pasakė įdėdamas į sustirusias ir niekaip nesušylančias rankas šiltą puodelį.
Atsisėdau pusiau gulomis ir gurkštelėjau, malonus skystis nutekėjo gomuriu žemyn. Kreigas įsitaisė šalia ir atidžiai stebėjo.
— Žinai… Pasiilgau tų vakarų, kai mes tiesiog sėdėdavom ir žiūrėdavom filmus iki išnaktų… — tyliai pasakė.
Taip… Man taip pat būtų buvę daug maloniau vakarus praleisti su juo, o ne vienai vaikštinėti po miestą. Žvelgiau į jį ir nejaučiau jokio pykčio, kurį prasinešiojau visą dieną, turbūt buvau per daug išsekusi.
— Galėtume pažiūrėti dabar, — tyliai sumurmėjau, šiek tiek nustebusi dėl tokio savo pasiūlymo, regis, liga mane visai suminkštino.
— Tau reikia ilsėtis… — paprieštaravo, tačiau iš akių mačiau, jog mielu noru priimtų šį pasiūlymą.
— O, taip… Žiūrėdama filmą tikrai labai nuvargsiu, — dar pavyko pašmaikštauti.
Išgėrusi arbatą ištiesiau puodelį, švelnus jo prisilietimas nuslinko mano pirštais. Vėl padėjau galvą ir užsimerkusi girdėjau, kaip jis tvarkosi virtuvėje, o grįžęs į kambarį įjungia televizorių ir priėjęs prie manęs šiek tiek pastumia.
— Nagi, priimk ir mane, — sumurmėjo, perlipdamas man už nugaros. Kadangi sofa plati, tilpome abu.
Dešine ranka pasirėmė galvą, o kairę atsainiai užmetė man ant liemens. Kitomis aplinkybėmis būčiau pasišiaušusi ir prieštaravusi, tačiau dabar man buvo šilta ir gera, nieko nenorėjau keisti, Kreigo artumas ramino. Karts nuo karto šiek tiek prasimerkusi pastebėdavau kelis filmo epizodus, tačiau ilgainiui tai priminė siužeto nesiejamų skaidrių peržiūrą. Nepastebėjau, kuriuo momentu mano galva pasviro ir prisiglaudė prie jo krūtinės, o apkabinusi ranka pritraukė mane arčiau. Vos juntamas lūpų prisilietimas prie ausies ir karštas kvėpavimas, nuslenkantis skruostu. Nepajutau, kaip patenkinta sumurmėjau. Kitas bučinys nusileido ant mano kaklo duobutės.
— Kreigai, — sumurmėjau perspėdama.
Perspėdama dėl ko? Jog atsistosiu ir pabėgsiu? O gal imsiu priešintis ir skelsiu kelis antausius? Aš juk neturėjau jėgų net pirštą pajudinti, tad praktiškai buvau jo valioje, nekalbant apie kokius aktyvesnius veiksmus… Šiltos lūpos prisilietė prie manųjų. Ranka švelniai suėmęs mano galvą, prisitraukė dar arčiau. Neįstengiau atsispirti, tad visiškai pasidaviau bučiniui. Šis buvo kitoks nei iš mano prisiminimų, lėtas ir ilgas, beveik kankinantis. Jam atsitraukus, pramerkiau akis, jis taip pat žvelgė į mane.
— Užsikrėsi,— pasakiau.
Jo lūpose atsirado kreiva šypsenėlė.
— Na, tuomet paskelbsim karantiną ir niekur neisim visą savaitę.
Jis vėl pasilenkė ir jau lūpomis beveik lietė manąsias, kai šiek tiek pasukau galvą.
— Naudojiesi proga, mmm? Ir nė kiek ne gėda? Juk negaliu pasipriešinti.
— O ar norėtum priešintis? — sumurmėjo į lūpų kamputį.
— Tai svarstytinas klausimas…
Pirštu švelniai atgręžė mano veidą.
— Kraustausi iš proto, kaip noriu tave pabučiuoti, — prisipažino.
— Jau bučiavai.
— O aš tuo niekada nepasisotinsiu, — sukuždėjo ir nieko nelaukęs vėl pabučiavo.
Blogiausia buvo tai, jog aš ir pati krausčiausi iš proto dėl tų bučinių. Net nebandžiau išsilaisvinti, nors žinojau, to neturėtų būti ir vėliau tai tikrai mums į naudą neišeis, tačiau nusprendžiau dėl to sau papriekaištauti vėliau.
Gulėjau apipynusi jį kojomis ir rankomis, nenorėjau nė sekundei nuo jo atsitraukti… Kreigas švelniai glostė man plaukus ir kažką murmėjo į ausį. Taip ir užmigau, patogiai įsitaisiusi jo glėbyje.
Priklausomybė
Įkyrus rytas brovėsi į mano laimingą sapną. Beveik jutau jį slankiojant mano skruostu, raginantį greičiau pabusti. Šiek tiek pramerkiau vieną akį. Žvilgsnis atsirėmė į kažką pilko, pažvelgiau į viršų.
— Labas rytas, — linksmas Kreigo balsas paglostė man ausis, greitai pasilenkęs pakštelėjo į lūpas.
Tik sumirksėjau nespėjusi sureaguoti.
— Jau į darbą? — buvo pirmieji mano žodžiai.
Kreigas tyliai nusijuokė.
— Liksi namie, nejau manai, kad taip jausdamasi gali dirbti?
— Jaučiuosi puikiai, — atsakiau atsisėsdama, o svarbiausia, išties jaučiausi gerai.
— Turi bent kelias dienas praleisti namie, pailsėti, pasilepinti, juk nenorime, kad atkristum.
Nužvelgiau jį kritišku žvilgsniu. Pastebėjau, jis buvo persirengęs darbui ir tai, jog buvau savo kambaryje.
— O ką čia veiksiu visą dieną? — prunkštelėjau. — Ten bent jau būčiau naudinga. Šiandien laukia bent penkios fotosesijos, Leilani nesuspės visko, o aš čia sėdėsiu rankas sudėjus… — toliau variau savo.
— Regis, tikrai jautiesi geriau, — nusijuokė. — Tačiau vis tiek pasiliksi namie.
— Tironas...
— Tiesiog rūpinuosi savo darbuotojais…
— Ak, tai kiekvienam nešioji arbatą į lovą.
Tai pasakius, prieš akis ėmė plaukti vakarykščiai vaizdai. Nudelbiau akis, o Kreigas šyptelėjo, supratęs, kur staiga nuklydo mano mintys. Ranka suvėlė mano ir taip susivėlusius plaukus.
— Nenoriu daugiau pyktis ir vėl viską pradėti nuo nulio, — pasakė tyliai, tačiau tvirtai.
— O aš nenoriu, jog būtų tokia painiava…
Prisiminiau Stefanę. Kaip jis gali taip ramiai čia sėdėti ir žiūrėti į mane savo užburiančiomis akimis? Jaučiausi kalta. Nejaugi jo sąžinė miega?
— Viskas susitvarkys, tik duok šiek tiek laiko…
Atsidusau.
— Dar anksti, gali šiek tiek pamiegoti, — pasakė.
— Nenoriu miego.
— Leisiu sau pakartoti, jog turi ilsėtis, — didaktiškai ištaręs, pradėjo lenktis link manęs.
— O aš nenoriu, — priešinausi.
Jam artėjant, lošiausi atgal, kol pasiekiau pagalvę.
— O man reikia į darbą, — subambėjo ir greitai pakštelėjo į lūpas.
— Ar nesiliausi?! — trinktelėjau per petį.
— Bet juk labai malonu, — šyptelėjo, nutaisydamas prasikaltusio šuniuko išraišką.
— Malonu dar nereiškia, kad galima, — pyktelėjau.
— Štai ir sugrįžo senoji viskam prieštaraujanti Mei — atsiduso ir atsistojo. — Pasistengsiu grįžti anksčiau.
— Dėl manęs gali neskubėti, — mestelėjau atsainiai.
— Žinoma, — nutęsė, eidamas iš kambario. — Beje, pasiimsiu ir tavo raktus, kad iš to neturėjimo ką veikti, nesugalvotum išeiti pabraidyti po sniegą.
— Sakiau, kad tironas…
— Ne, tiesiog savanaudis, — atsakė ir uždarė lauko duris.
* * *
Diena ilga, per daug ilga. Iš neturėjimo ką veikti, valandą prakiurksojau karštoje vonioje, tuomet paruošiau pietus‒vakarienę, galiausiai nuvaliau visas dulkes nuo kiekvienos spintelės. Jaučiausi išties gerai, tik retkarčiais apimdavo snaudulys, tada prigulusi pasiimdavau knygą. Taip bestumdama laiką, įsigudrinau netgi užmigti.
Išgirdusi durų rakinimą, apsimiegojusi išlindau iš kambario.
— Sveika, — pasisveikino nusimesdamas striukę. Plaukuose dar bolavo kelios neištirpusios snaigės.
Kažką sumurmėjau po nosimi tramdydama žiovulį.
— Beje, virtuvėje rasi vakarienę… — burbtelėjau apsisukdama ir vėl norėjau pradingti savo kambaryje.
— Ei, ar tai turėčiau laikyti tavo šiltu pasisveikinimu? — linksmai papriekaištavo.
Atsigręžiau.
— O ko tu nori? Kad sušokčiau makareną?
Kreigas greitai priėjo ir man nespėjus atsitraukti, švelniai prirėmė prie sienos. Karštas bučinys nutvilkė lūpas.
— Žinai, tampu priklausomas, — sumurmėjo nusišypsodamas.
— Nuo priklausomybių reikia gydytis…
Žiūrėjome vienas į kitą surėmę kaktas. Na ir ką aš sau galvoju? Leidžiu jam elgtis, kaip nori. Pasistengiau išsilaisvinti iš jo rankų.
— Na ir kodėl kiekvieną kartą bėgi? — atsiduso.
— Vakar nebėgau.
— Vakar tu pusiau miegojai, tad ir visų savo veiksmų nesuvokei. O štai, kai pilnai viską suvoki, stengiesi išsisukti.
— Todėl, kad viso šito neturėtų būti…
— Vėl pradedi…— burbtelėjo.
— … ir turėčiau gerokai vožtelėti, kad daugiau taip nesielgtum… Negaliu suprasti, kas dedasi tavo galvoje… Elgiesi… — pasvarsčiau, — ...negražiai. Ar galvoji apie Stefanę? O apie mane? Kaip man jaustis?
— Apie tave galvoju dažniau nei reikia…
— Tik nemanyk, jog tokie tavo pasiteisinimai mane papirks. Nors ir leidau tau…
— Gerai, gerai, supratau, — sunkiai atsiduso. — Gal galime šiandien nesibarti? Tiesiog ramiai praleisti vakarą?
— Jei elgsies padoriai.
— Mhm… Ką tiksliai turi galvoje, sakydama „padoriai“? — kreivai šyptelėjo.
Dėbtelėjau į jį.
— Manau, esi jau didelis berniukas ir puikiai susipažinęs su žodynu…
Išsprūdau jam iš rankų ir nuėjau į virtuvę, nusprendusi pašildyti vakarienę. Kreigas įsitaisė ant kėdės ir stebėjo mano veiksmus. Ėmė pasakoti, kaip šiandien sekėsi darbe. Keliskart paminėjo, jog Leilani prisaikdino jį dar bent kelias dienas mane namie palaikyti. Bevalgant pasigirdo durų skambutis. Abu sustingom.
— Gal verčiau eisiu į kambarį… — greit sumurmėjau.
— Ne, pasilik. Šiaip ar taip bus aišku, kad gyvenu ne vienas… — pasakė atsistodamas ir eidamas į koridorių.
Greit sudėjau lėkštes į indaplovę. Išgirdau atrakinamas ir atveriamas duris. Skambus moteriškas pasisveikinimas ir durų trinktelėjimas. Stefanė.
