Greitai atsistojau ir tvirtai susisupau į skraistę. Kosminiu greičiu permąsčiau, ką Gabrielis galėjo pagalvoti. Sėdžiu su Kreigu, faktas, kad pernelyg arti, šlaunys susilietusios, jo ranka permesta per atlošą ir dar šiek tiek palinkęs mano pusėn. Košmaras. Baikščiai pažvelgiau į jį. Jis vis dar buvo įsmeigęs žvilgsnį į Kreigą. Šis ramiausiai sėdėjo ir taip pat žvelgė į jį.
— Žinoma, kad nesutrukdei, — pradėjau, bandydama atgauti normalų balsą. — Leilani minėjo, jog iki pietų neturi jokių užsakymų, atėjai su reikalu? — mikčiojau nei šį nei tą.
— Taip, — atsakė, galiausiai pažvelgdamas į mane. Jo tiriamas žvilgsnis klaidžiojo mano veidu. — Namuose išryškinau nuotraukas, pamaniau, norėtum pirmoji jas pamatyti.
— Tikrai? Taip, žinoma, galėsim kartu jas peržiūrėti…
Gabrielis ištiesė man rudą, gana storą, voką.
— Užeik pas mane, kai atsilaisvinsi, — pasakė bejausmiu balsu ir apsisukęs išėjo.
Sustingusi laikiau voką rankoje, — nejau jis pastebėjo… Išgirdau, kaip Kreigas atsistojo ir priėjęs man iš už nugaros, ištiesė ranką. Prispaudžiau voką prie savęs, kad negalėtų paimti.
— Neparodysi?
— Aš dar pati nepažiūrėjau… Ar tu bent suvoki, ką jis dabar pagalvos? — užsipuoliau, atsisukdama veidu į jį.
— Turbūt pagalvos tai, kas buvo akivaizdu.
— Ir tavęs tai nejaudina?! — negalėjau patikėti.
— Šiuo metu ne, — mane ėmė nervinti jo ramus tonas.
— Juk judu draugai… Dabar jis padarys neteisingas išvadas ir… Ak, varge… — atsidusau, purtydama galvą.
— Tu taip nerimauji dėl to, ką jis gali pagalvoti?
— Mane jaudina tai, jog jis gali prisigalvoti, ko iš tiesų nėra!— beveik užrėkiau ant jo. — Juk visa tai, — mostelėjau rankomis, — šiandiena, vakar vakaras yra didelė, milžiniška, pasaulinio masto klaida. Viso to niekada neturėjo būti, o ir įvyko tai dėl to, jog tau nepatiko mano susitikimas su Gabrieliu… Kažkoks kvailas užgautas vyriškas ego! — riktelėjau.
— Tai štai kaip tu tai vadini… — sumurmėjo, žvelgdamas į mane aštriu žvilgsniu.
— Aš nenoriu žaisti tokių žaidimų, — pasakiau. — Norėčiau, jog tai daugiau nepasikartotų…
Žiūrėjom vienas į kitą, kaip du didžiausi užsispyrėliai. Galiausiai Kreigas susikišo rankas į kišenes ir vos pastebimai palingavęs galva, apsisuko ir išėjo…
* * *
Iš vienos nuotraukos žvelgė ugningo žvilgsnio dievaitė. Išsitaršę plaukai juodame fone, degančios akys ir pravertos lūpos. Rankos pusiau sulenktos, nuo jų, nelyginant krioklys krito milžiniškas baltas šleifas, koja apnuoginta ligi šlaunies viliokiškai žengė į priekį.
Daugybė nuotraukų, vienur tik veido motyvai, kitur pagautas žvilgsnis, judesys…
Nedrąsiai įžengiau į Gabrielio dirbtuves. Sėdėjo palinkęs virš stalo ir kažką rašė, išgirdęs žingsnius, pasuko galvą ir žvilgtelėjo mano pusėn.
— Jos puikios, — pasakiau, kilstelėdama voką.
— Džiaugiuosi, jog patiko, — atsakė, tačiau be šypsenos.
Priėjau arčiau ir ištiesiau voką. Gabrielis kilstelėjo ranką:
— Gali jas pasilikti, turiu jas susivedęs į kompiuterį, kaip tik galvoju kokį išdėstymą joms parinkti.
— O…
Prisėdau. Gabrielis vėl palinkęs kažką pasižymėjo.
— Tarp jūsų kažkas vyksta ar ne?— staiga paklausė nepakeldamas galvos.
Neapsimetinėjau, jog nesupratau apie ką kalba.
— Nieko nevyksta, — pasakiau visiškai rimtu tonu.
— Iš to, ką mačiau, nepasakyčiau, — liūdnai šyptelėjo.
— Gabrieli, nesu tokia kvaila, jog prasidėčiau su vaikinu, kuris turi merginą, — pamėginau nuleisti viską juokais.
— Mačiau, kaip jis į tave žiūrėjo…
— Ak, liaukis, tai tik jūsų vyriška savimeilė…
— Būtent dėl to, kad mes vyrai, viską puikiai suprantu…
Stengiausi atrodyti kuo nerūpestingiau, taip, lyg man tai nė kiek nerūpėtų.
— Gal baigsi niurzgėti? Verčiau pakviestum mane šį vakarą kur nors nueiti, — netikėtai leptelėjau.
Gabrielis akivaizdžiai nustebo.
— Esi tikra, jog nori?
— Visiškai.
Pagaliau šiandien pirmą kartą pamačiau Gabrielio šypseną.
Tuk, tuk, tuk… Aš jau čia.
Praėjo lygiai savaitė. Be kasdienių „labas” su Kreigu daugiau nekalbėdavom, namuose nesusitikdavom, nes rytais išeidavau anksčiau, o vakare pareidavau, kai jis jau būdavo savo kambaryje. Darbe taip pat beveik nesimatydavom.
Su Gabrieliu viskas ėjosi puikiai, kartais vis kur nors nueidavom, sugebėdavo mane prablaškyti ir buvau jam už tai dėkinga. Mūsų graži draugystė augo ir plėtojosi. Gerą nuotaiką šiek tiek gadindavo nežinia iš kur išdygstanti Stefanė su savo spigiais klausimais. Visiškai ją ignoravau, o ji, negaudama atsakymų, dar labiau širdo. Ji neįtarė savo pasirodymu žadinanti prisiminimus…
— Gerai, šiam kartui gana, — pasakė Gabrielis, padėdamas fotoaparatą ir atnešdamas man paltą.
Tai buvo jau antroji mano fotosesija šią savaitę. Gabrielis rimtai susidomėjo akcija „Paverskime Mei fotomodeliu”. Šį kartą fotografavomės lauke prie apgriuvusių ir vijokliais apaugusių namų. Vilkėjau trumputę juodą berankovę suknutę. Įsispyrusi į aukštakulnius, sėdėjau ant akmenų, krito pirmosios snaigės.
— Greičiau, — sukalenau dantimis.
Padariusi dar keletą kadrų, supakavau savo sustirusį kūną į žieminį kombinezoną ir nusimetusi aukštakulnius, įsispyriau į šiltus batus.
— Dabar tikrai pasigausiu gripą… — prašvokščiau.
Gabrielis pasodino mane į automobilį.
— Reikia paskubėti, pirmą valandą jau turiu grįžti prie darbų…
Vos parvykus, Leilani apkrovė darbais.
— Štai, šiuos drabužius nunešk Gabrieliui, o tuos į siuvyklą su aprašymais, reikia pataisyti… — murmėjo.
Sukausi, kaip vijurkas, bėgiojau iš vieno galo į kitą.
— Mei! — šūktelėjo Leilani. — Būk gera, nunešk ataskaitas Kreigui, — padavė šūsnį popierių.
— O... o negali kas kitas? Aš dar nebaigiau su drabužiais… — veblenau, nors viską jau buvau baigusi.
— Nagi, Mei… Negalima delsti, jis dabar daro užsakymus, o čia surašyta viskas, ko man reikia… Paskubėk… — vis ragino.
Nusitvėrusi popierius, slinkau vėžlio žingsniu link jo kabineto. Neturėjau jokio noro su juo susidurti juolab, visą savaitę jo iš vis nemačius. Sustojusi prieš duris, pabeldžiau ir įėjau.
Jau žiojausi pranešti kokiu tikslu atėjau, tačiau tai, ką išvydau privertė mane sustingti. Kreigas buvo nugara atsirėmęs į stalą, Stefane apsivijusi jo kaklą rankomis siurbėsi jam į lūpas, jis šiek tiek laikė ją už klubų. Priblokšta reginio, stipriai užsimerkiau, viduje nemaloniai smelktelėjo. Nukreipusi akis krenkštelėjau.
— Atnešiau ataskaitas, — sumurmėjau ir padėjusi jas ant stalo, greitai nusigręžiau.
— Prieš įeinant reikėtų pasibelsti, — išgirdau nepatenkintą Stefanės balsą.
— Regis, tau reikia ne tik kontaktinių lęšių, bet ir klausos aparato, — nesusilaikiau neįgėlusi.
— O, nebylioji vėl prabilo, — apsimestinai laiminga suplojo rankomis. — Mielasis, kaip manai, kada Gabrielis galėtų man surengti fotosesiją? — staiga nukreipė kalbą.
Puikiai žinojau, ją norint tokiu veiksmu parodyti savo nepaprastą svarbą. Ir kodėl aš vis dar čia stoviu? Apsisukusi patraukiau link durų.
— Mei? — prabilo Kreigas. — Gal žinai Gabrielio dienotvarkę?
Sustojusi atsisukau, tačiau pažvelgiau ne į jį, o į Stefanę.
— Visa ši savaitė suplanuota, nebent kitą…
— Kitą savaitę? — nepatenkinta purkštelėjo. — Kreigai, pakalbėk su juo, aš nesiruošiu tiek laukti, mano nuotraukų jau senokai nebuvo jokiame žurnale…
Ir iš kur ji tokia atsirado? Apsisukau ir nebetrukdoma įveikusi likusį atstumą iki durų, išėjau.
Grįžusi nuvirtau ant sofos. Kodėl nesugebu jo išmesti iš galvos? Akyse pradėjo kauptis ašaros, man buvo skaudu. Jutau, kaip šaltis nagais skrebena širdį, kiekvienas dūžis atsikartodavo skardžiu aidu ausyse. Pirmą kartą per visą šį laiką neįstengiau nekreipti dėmesio į apėmusius jausmus ir teko susidurti su jais akis į akį. Ir kodėl aš jų tiesiog negaliu išmesti, paslėpti?
— O, gerai, kad tave radau, — išgirdau džiugų Gabrielio tenorą. — Keli modelių namai susidomėjo tavo nuotraukomis, na, tomis angelų tematika… —tauškėjo, sėsdamas šalia.
Greitai nusibraukiau kelias ašaras ir pasistengiau nusišypsoti.
— Tikrai?
— Taip, štai, žiūrėk, — padavė kelis lapus.— Čia viskas surašyta… Štai ši kompanija nori, jog reklamuotum kosmetiką, o ši — apatinį trikotažą…
Pritariamai murmėjau, nors nelabai įžiūrėjau, ką jis ten rodė.
— Tau viskas gerai? — staiga susirūpino atidžiau įsižiūrėdamas.
— Mhm…
— Mei, — kilstelėjo už smakro, pastebėjo paraudusias akis. — Kas nutiko?
— Ne, nieko… tiesiog… — pamėginau nusišypsoti. — Regis, šiandien viena iš tų dienų, kai mano nuotaikos labai nepastovios…
— Ak, Mei, — atsiduso ir apkabino mane. Padėjau galvą ant jo peties.
Nejučia ašaros vėl plūstelėjo iš akių.
* * *
Ir kai žengi nematomais keliais nakties vėsoj,
širdis lyg paukštis veržiasi tolyn.
Pamiršęs viską — ir viltis ir svajones,
tik žėrinčiom akim žvelgi tolyn.
Nakties dama užkliudžiusi mane tik šypsos,
ranką tiesia, aš susigėdus paimu ją nejučia ir
laikrodis nubudęs iš miegų skaičiuoti ima
vėl mano nebyliosios meilės minutes…
