Vyravo mirtina tyla. Ant pirštų galų nutipenau į kambarį, bet man dar nepasiekus durų, įsižiebė šviesa. Ak, kaip per filmus; atsidusau ir pasisukau.
— Labas, — pasisveikinau. — Atleisk, nenorėjau prižadinti…
Kreigas stovėjo sukryžiavęs rankas, marškiniai išsipešę, plaukai netvarkingi, atrodė šiek tiek…. mmm, susijaukęs.
— Ar žinai, kiek valandų?
Vargeli, jaučiuosi kaip vaikas pakliuvęs tėvams į rankas, naktį praleidęs ne namie.
— Gal ir nustebsi, bet laikrodį aš pažįstu…
— Nejaugi…
Suklapsėjau blakstienomis.
— Norėjau su tavimi pasikalbėti… — pasakė, prieidamas artyn. Automatiškai žengtelėjau atgal.
— Gal rytoj? — pasiūliau. — Jau gana vėlu, o ryt anksti keltis…
— Dabar, — nukirto ir praėjęs šalia, klestelėjo į krėslą.
Pasekiau jo pavyzdžiu. Atsisėdau ir ėmiau laukti, kol jis prabils.
— Dėl to, kas šiandien įvyko kabinete… Norėčiau, jog ateityje elgtumeisi su Stefane mandagiau…
Puiku.
— Kodėl?
— Manau, tai akivaizdu…
Nagi, sakyk… Kodėl jis anksčiau neminėjo turintis merginą?
— O aš ateityje daugiau ir neketinu su ja susitikti, — pasakiau.
— Deja, kol gyvensi čia, tai bus neišvengiama… — leptelėjo ir staiga susiraukė.
— O… Dėl to, kad ta šluota tavo mergina? — nesusivaldžiau.
Kreigas dėbtelėjo į mane.
— Oi, atleisk… Stefanė…
— Manau, tai paprasčiausias žmogiškumas… — netęsė.
— Aš nepulsiu gintis, jog tai ji pirmoji pradėjo, — nors šiuo pasakymu būtent ir nurodžiau kaltininkę. — Ir sutinku jai daugiau neištarti nė žodžio, jeigu ir ji savo ruožtu manęs nepastebės.
Kreigas žiūrėjo į mane tylėdamas.
— Be to, turbūt nori, jog greičiau išsikraustyčiau, — pasakiau lyg pati sau. — Nesijaudink, tai greit sutvarkysiu, jau turiu nusižiūrėjusi keletą butų, belieka juos apžiūrėti, o dabar, tau leidus, eisiu miegoti, nebepastoviu ant kojų…
— Nereikėjo bastytis su Gabrieliu iki išnaktų… — sumurmėjo tyliai, tačiau išgirdau.
— Tavo žiniai, su Gabrieliu išsiskyriau dar gerokai prieš devynias…
— Tuomet kur visą tą laiką buvai?
— O tai jau mano asmeninis reikalas, — suprunkščiau. Nežinau kokia širšė man įkando, tačiau net nesistengiau elgtis gražiai.
Apsisukusi nuėjau į kambarį.
* * *
Sėdėjau su Leilani ir gurkšnojau kavą. Diena pasitaikė lengva, darbo buvo nedaug.
— Hey, — išlindo Gabrielis. — Turiu pasiūlymą.
Nustebusi pažvelgiau į jį, nes šiandien jis čia jau trečią kartą.
— Mei, — pradėjo oficialiai. — Ar sutiktum kelias valandas pabūti mano modeliu?
Išsproginau akis.
— Ką? — žagtelėjau.
— Kuriu naują projektą, „Angelai ir pragaras”, taigi man reikia dar niekur nematyto veido ir esu tikras, tu puikiai tam tiktum.
— Eee… nemanau. Tikrai nesu modelis ar panašiai… — mekenau.
— Juokauji? Turi angelišką veidą, figūra puiki… Šiek tiek pagrimuosim, aprengsim ir bus idealu — džiūgavo.
— Gabrieli, tu manęs į tuos skudurus neįkiši, — šyptelėjau.
— Na, kaip nori, galima ir be drabužių, — gundančiai nusišypsojo.
Leilani pradėjo juoktis.
— Manau, tai puiki mintis.
Dėbtelėjau į ją.
— Turėjau omenyje, fotografuotis, o ne tai, kad be drabužių, — greitai pridūrė.
— Nežinau... — vis dar dvejojau.
— Nagi, sutik! — ėmė raginti abu.
Maždaug po penkiolikos minučių atkaklaus įtikinėjimo atakų, mūšį pralaimėjau ir kitą sekundę Leilani jau rinko drabužius, o Gabrielis, lyg indėnas, nudobęs bizoną, šoko laimės šokį. Nežinau, kiek laiko praėjo, kol jie mane sutvarkė, man tai buvo panašu į amžinybę. Atsistojusi prieš veidrodį, nužvelgiau jame stypsančią nepažįstamąją. Suknelė, sudaryta iš kelių beveik permatomos baltos medžiagos skiaučių, priminė graikų chitonus ar tunikas, siekiančias grindis.
Ties pečiais vos suimtos, dailiai krito žemyn, o plati sidabrinė juosta išryškino taliją. Plaukai profesionaliai sušukuoti nepaklusniomis sruogomis, nepriekaištingas makiažas dar labiau išryškino akis, oda nublizginta sidabro dulkėmis. Šyptelėjau, tikrai priminiau angelą.
Gabrielis pasodino mane ant aukštos kėdės ir kol kas fotografavo tik veidą. Net nenumaniau, jog rodyti įvairias išraiškas toks įtemptas užsiėmimas… Vėliau prasidėjo sunkesnioji, pakelk-ranką-petį-nuleisk-pasisuk-gerai-koją-palenk, dalis… Jaučiausi, kaip lankstoma lėlė, tačiau tai buvo man nauja patirtis, tad tuo pačiu jaučiau ir susidomėjimą. Nepajutau, kaip pralėkė kelios persikūnijimo angelu ir velniu valandos.
* * *
— Leilani, aš jau vėluoju, — šūktelėjau, užsitempdama naują sijoną ir dėdamasi baltus marškinius aukšta apykakle ir plačiomis rankovėmis. Visai, kaip muškietininkas, pagalvojau.
— Štai, užsidėk dar šitą, — pasakė, paduodama juodą liemenę.
Greitai apsirengusi apsisukau.
— Kaip?
— Puikiai, Gabrielis liks sužavėtas.
Atsidusau.
— Nesu pratusi taip rengtis.
— Juk eini į pasimatymą, Mei… — papriekaištavo.
— Mes tik pavakarieniausim….
— Juk sakei, kad vėluoji, nagi, judinkis.
Įsispyrusi į batus, nukaukšėjau laiptais žemyn.
— Sveika, — nusišypsojo Gabrielis vos mane pamatęs.
Mačiau, jo žvilgsnis kelis kartus nuslydo mano kūnu.
— Atrodai… — užsikirto. — Tiesą pasakius, tam nėra žodžių… Stulbinančiai…
— Ačiū, — pajutau, kaip nukaito skruostai. — Eime?
Įsikibau į jo pasiūlytą parankę ir išėjom iš pastato.
