Šmirinėjau po prekybos centrą su ryte susidarytu ilgiausiu prekių sąrašu. Prabėgo jau trys dienos, kai šaldytuvas badauja, tad savavališkai nusprendžiau padaryti gerą darbą.
Žvilgsnis užkliuvo už batų vitrinos. Turėjau krūvą naujų drabužių, tačiau mano vieninteliai sportbačiai nelabai prie jų derėjo. Išsirinkusi kelias poras paprasčiausių batelių, prisėdau pasimatuoti. Staiga ant manęs užgriuvo kažkokia mergina, aštrūs jos nagai susmigo į ranką beveik iki kraujo. Surikusi greitai pašokau ant kojų.
— Oi, mergaite, atleisk, tokia smulkutė, net nepastebėjau, — išbėrė aukštu tonu ir sukrizeno šalia stovinčiai draugei.
Mano žvilgsnis užkliuvo už mažų mažiausiai penkiolikos centimetrų aukščio ryškiaspalvių aukštakulnių. Nenorom nužvelgiau ją visą — prabangūs drabužiai kabėjo ant kaulėto kūno, ilgos kojos vos dengiamos mini sijono (tikėjausi, tas daiktas atlieka dar ir sijono funkciją, ne vien diržo), rudumu perdegusį veidą gaubė kuokštas pusilgių baltų garbanų.
— Gal vietoj tušo, blakstienas paverčiančio rąstigaliais, verčiau nusipirktum kontaktinius lęšius, — atrėžiau, trindamasi skaudamą ranką.
Kreiva šypsena sustingo veide.
— Ar tu bent žinai, kas aš? — pasipiktinusi išspjovė.
— Leisk spėti… Su tokiais aukštakulniais pretenduoji į dangoraižius, deja, dar kelių centimetrų trūksta.
— Kvanka tu! — suspigo. — Žinoma, ką tokia ubagė gali išmanyti apie madas, — nusivaipė.
— Na, aš jau bent išmanau, kad dienos metu tiesiog nenormalu rengtis kaip gatvės mergai, — atsakiau ir nelaukdama, kol ji vėl pabalins akis, pasiėmusi batus, nuėjau prie kasos.
Gera nuotaika buvo sugadinta visai dienai. Greitai supirkusi maisto produktus, nuvažiavau namo. Parėjusi Kreigo dar neradau, tad nieko nelaukdama nusprendžiau imtis vakarienės gaminimo. Nors ir nebuvau labai gera šeimininkė, tačiau spagečius ruošti mokėjau. Įpusėjusi darbą, išgirdau rakinimas duris, o tuoj ir skambutį, nes pasirodo, buvau palikus įkištą raktą. Atrakinau duris.
— Sveika, — pasisveikino ir įlingavo į vidų; atrodė išvargęs.
— Tau turėtų kas nors uždrausti dirbti sekmadieniais, — pareiškiau.
— Mėnesio galas, turiu viską užbaigti… Kas čia taip kvepia? — staiga susidomėjo.
— Spagečiai su itališku padažu, tiesa, padažo dar nėra, bet tuojau tuo pasirūpinsiu, — nulėkiau atgal į virtuvę.
Kreigas atpėdino iš paskos. Pamatęs šiokią tokią, mano sukeltą netvarką, nusišypsojo.
— Galėčiau ir aš prisijungti prie šio smagaus žaidimo?
— Žinoma, gali paruošti salotas, — linktelėjau galva į kelis pomidorus ir salotų lapus.
Kreigas nusiplovė rankas ir atsiraitojęs marškinių rankoves, ėmė pjaustyti pomidorus. Aš tuo tarpu supylusi grietinę su prieskoniais į keptuvę, atidžiai, nenuleisdama akių, maišiau. Staiga pajutau, kaip pomidoro skiltelė pataikė man į petį.
— Kas? — nustebau, atsisukdama į Kreigą. Šis vos ne susirietęs stengėsi nuslėpti šypseną.
— Niekada nemaniau, jog padažo maišymas gali būti toks įtemptas darbas, tačiau iš tavo veido išraiškos… — pradėjo garsiai juoktis, nesugebėdamas užbaigti sakinio.
Susiraukiau ir mostelėjau mentele jo pusėn. Gražių melsvų Kreigo marškinių monotoniją paįvairino kelios padažo dėmelės.
— Aptaškei mane, — žioptelėjo, negalėdamas patikėti.
— Puiku, tau trūksta tik makaronų, — kyštelėjau liežuvį jau nebe vien mintyse.
Vėl gavau iš pomidoro, šįkart į kaktą. Greit susiradusi kelias agurko skilteles, sviedžiau tiesiai į jį. Viena prilipo jam prie skruosto. Net nepastebėjau, kaip Kreigui pavyko grąžinti mano gerą nuotaiką.
— Jei dar ką nors mesi, — pasakiau grėsmingu tonu, — virtuvę valysi tu.
Kreigas, užsimojęs į mane paleisti sauja kukurūzų, apžvelgė virtuvę ir susikratė juos į burną. Paslapčia šypsodamasis, vėl ėmėsi pjaustymo.
Atsidusau ir tęsiau padažo ruošimą. Po dešimties minučių ant stalo jau garavo spagečiai.
— Skanu, — pagyrė.
— Mhm… Tik gaila, pusė salotų mėtosi ant grindų… — pasakiau apsimestinai liūdnu tonu.
Pažvelgėm į grindis.
— Regis, daugiau negalėsime dirbti virtuvėje kartu… Atrodo, lyg po karo… Ne… Dar blogiau… — komentavo maisto mūšio pasekmes.
Baigus vakarieniauti, Kreigas nuėjo į svetainę žiūrėti televizoriaus, o aš ėmiau kuopti virtuvę. Neįtikėtina, bet susitvarkiau greičiau, nei galvojau. Nusibraukusi plaukus nuo kaktos, grįžau į svetainę. Kreigas išsitiesęs ant sofos, žiūrėjo televizorių, tiesa, užmerktomis akimis.
— Kreigai? — tyliai sušnibždėjau. Jokio atsako.
Priėjusi arčiau, atsisėdau ant atlošo, nužvelgiau atsipalaidavusį ir ramų veidą. Ramus kvėpavimas išdavė, jog jis miega. Nesusilaikiusi nubraukiau kelias plaukų sruogas jam nuo kaktos, pirštų galiukais švelniai apvedžiau žandikaulio liniją, lūpų kamputį. Staiga lūpos sujudėjo, surangydamos nepastebimą šypsenėlę, bet akys vis dar buvo užmerktos. Greitai atitraukiau ranką ir stryktelėjau ant kojų.
— Mmm… nesustok, — vos sukrutėjo lūpos.
Tylėjau, gal jis tik kalba miegodamas? Labai to tikėjausi. Sujudėjo blakstienos ir mėlynos akys įsmigo man į veidą, vienas antakis pašaipiai išsilenkė.
— Emm… Buvai išsitepęs… valgydamas… — mikčiojau.
— Aaa…
— Ir norėjau įsitikinti, jog nepramiegosi čia visos nakties…
— Aha…
— Labanaktis, — pasistengiau nusišypsoti.
— Labanakt, Mei, — atsakė kerinčia šypsena, nuo kurios man širdis stryktelėjo į viršų.
Turėjau susivaldyti, kad nepasileisčiau bėgte į kambarį. Aaa, kaip aš taip galėjau?! Kodėl taip padariau? Gal visai išprotėjau? Juk tai nesąmonė! Kaip aš dabar pažiūrėsiu jam į akis??? Giliai įkvėpiau ir iškvėpiau.
— Ak, Dieve.. — sudejavau ir nugriuvau ant lovos.
* * *
Visą dieną sukinėjausi su Leilani, nenorėdama likti be darbo, kad nemąstyčiau apie vakarykštį vakarą ir neprikrėsčiau dar kokių kvailysčių, pavyzdžiui, nueičiau ir jo atsiprašyčiau. Bandžiau save įtikinti, jog tikrai nėra už ką atsiprašyti, tai paprasčiausias nesusipratimas. Laimei, ryte jis to nepriminė, tik visą kelią į darbą jaučiau jo keistą žvilgsnį.
— Mei, kviečia Žemė! — išgirdau šūktelint Leilani man prie pat ausies — Vis skraidai mintyse.
— Atleisk, ką sakei?
— Sakiau, jog Kreigas prašė perduoti, kad užeitum pas jį. Sakė norįs apie kažką pasikalbėti.
O varge.
— Mmm, gerai, per pertrauką nueisiu…
— Nesijaudink, gali eiti dabar pat, susitvarkysiu pati.
— Esi tikra?
— Žinoma, eik.
Nejausdama kojų, kėblinau iki jo kabineto. Širdis tvaksėjo šešioliktinėmis natomis. Kad tik nebūtų nieko blogo, meldžiausi mintyse. Pasibeldžiau ir kyštelėjau galvą.
— Leilani sakė jog nori pasikalbėti…
— Gal galėtum užeiti vėliau? — šiek tiek sutrikęs pasakė ir atsistojo.
— Žinoma… — nutęsiau ir jau ketinau uždaryti duris, kai staiga kabinete buvęs dar vienas žmogus atsistojo ir žengtelėjo kelis žingsnius mano pusėn.
— O ką tu čia darai? — spigus balsas perrėžė man ausis.
— O… antras raundas, — sumurmėjau sau po nosimi.
