Sutvarkiusi Megan, nusileidau į bufetą. Leilani primygtinai reikalavo, jog nueičiau ko užkąsti, nes per Gabrielių praradau dalį pertraukos. Atsisėdus prie baro, užsisakiau salotų ir stiklinę sulčių. Netrukus prie manęs kažkas prisėdo.
— Sveika vėl, — malonus balsas apgaubė pečius.
— Labas, — šyptelėjau.
— Man stiprios kavos be cukraus, — paprašė barmenės. — Leilani ką tik mane išbarė, jog negalėjai per mane papietauti…
— Baisaus čia daikto…
— O aš manau, jog klaidas reikia taisyti, tad pasistengsiu, jog visada gautum skanius ir sočius pietus.
Nusijuokiau.
— Na, jei taip, tuomet nenustebti, kai greitai išsipūsčiau kaip bandelė.
— Anksčiau čia tavęs nepastebėjau, naujokė? — pasiteiravo.
— Taip, šiandien pirma diena.
— Tuomet sveika atvykus į mūsų darnų kolektyvą.
Gabrielis manieringai kilstelėjo savo kavos puodelį ir gurkštelėjo. Ėmė pasakoti įvairias istorijas, nutikusias su manekenėmis, sužinojau, jog jis yra fotografas, kaip pats pasakė — „klijuoju mūsų modelius į žurnalų viršelius ir puslapius”. Visą laiką kol valgiau, Gabrielis nenustojo kalbėti, buvo smagu jo klausytis, juokas buvo toks užkrečiantis, jog ir aš nesusivaldžiusi imdavau kvatoti. Staiga pajutau kažkieno tvirtą ranką ant peties.
— Smaginatės? — tarstelėjo Kreigas, prisėsdamas iš kitos pusės.
— Žinoma, nauja kolegė, reik naudotis proga, — švytėjo Gabrielis.
— Tai, kaip matau, sekasi neprastai…
— Taip, visi čia tokie mieli, — pritariau.
— O judu pažįstami? — nesusigaudė Gabrielis.
Sudvejojau, ką atsakyti, nežinojau ar Kreigas neprieštarautų, jei darbuotojai tai žinotų.
— Taip, — greitai atsakė Kreigas, taip pat užsisakydamas kavos.
Mane šiek tiek pamalonino užtikrintas tonas, kuriuo jis tai pasakė.
— O… Žinai, reiktų ir tau dažniau išsikapstyti iš to savo urvo, kurį vadini kabinetu, amžinai paskendęs tarp popierių, — toliau kalbėjo Gabrielis. — Prisidėtum prie mūsų, linksmai atsikvėptumėm.
— Deja, kažkam juk reikia dirbti rimtus darbus, o ne žaisti su manekenėmis ir perrenginėti jas kas penketą minučių, — nusišypsojo.
Iš to, kaip jie bendravo, galėjau spėti, jog jie buvo neblogi draugai. Abu baigę kavą palaukė, kol baigsiu valgyti ir visi draugiškai pakilome. Visi trys traukėmės pinigines.
— Aš sumokėsiu, — staiga pasakė abu.
Susižvalgė.
— Ne, sumokėsiu aš, — vėl drauge pasakė, tada visi nusijuokėme.
— Aš susimokėsiu už save, o jūs galite sumokėti už vienas kito kavą, — pasiūliau, padėdama kelis banknotus ant stalo.
Nelaukdama, kol jie susitars, patraukiau atgal pas Leilani. Tačiau nespėjus nueiti nė kelių žingsnių, kažkas mane sulaikė už alkūnės. Atsigręžusi vos neatsitrenkiau Kreigui į krūtinę. Jis greit linktelėjo prie manęs.
— Aštuntą lauksiu aikštelėje, — sušnibždėjo ir atsitiesęs nužingsniavo savo keliais.
Likau šiek tiek apstulbusi. Priėjo Gabrielis.
— Sakė, jūs draugai, — kažkaip susimąstęs tarė.
Tylėdami grįžome į savo darbo vietas.
* * *
Iki darbo pabaigos dar buvo likęs pusvalandis, tvarkiau paskutinę drabužių ataskaitą. Kaip visada, nežinia iš kur, atsirado Leilani, prisėdo šalia.
— Žinai, man regis, tu sužavėjai Gabrielių, — staiga pasakė.
— Kodėl taip manai? — nustebau.
— Na, jis lyg tarp kitko vis užsimena apie tave, šiaip jis neblogas vaikinukas, kaip ir Kreigas.
— O tai jie draugai?
— Nuo pat mokyklos laikų. Kažkada abu dirbo pagalbininkais, kol Kreigui atiteko kompanija, o Gabrielis tapo fotografu.
Užverčiau storą užrašų knygą ir įkišau į stalčių. Ėmiausi tvarkyti išmėtytus drabužius.
— Tiesa, norėjau paklausti, grynai iš smalsumo, nes Kreigas niekada iki šiol nesivesdavo čia savo pažįstamų, tai iškart susidomėjau kur judu susipažinot…
— Em… Na, mes susipažinome gana… keistomis aplinkybėmis, — nežinojau, koks žodis geriausiai atitiktų realią situaciją. — Na, man buvo sunkus tarpsnis, o jis na… man tuomet labai padėjo… Nelabai mėgstu tai prisiminti.
— O, žinoma, atleisk, jei priminiau ką nemalonaus.
Baigusi tvarkyti, pradėjau ruoštis namo… „Namo“, pakartojau dar kartą mintyse, šis žodis kažkaip keistai skambėjo mano galvoje.
— Ei, nepamiršk šitų, — mostelėjo Leilani į kelis drabužių krepšius, kuriuos atrinko man.
— Ačiū, — suburbėjau, imdama naštą, — Pasimatysime rytoj, — atsisveikinau.
* * *
Automobilių aikštelėje greitai pastebėjau į mašiną atsirėmusį ir manęs lūkuriuojantį Kreigą. Apsidžiaugiau pastebėjusi, jog dauguma darbuotojų jau buvo išvažiavę.
— Apšvarinai mano firmą, — nusijuokė, išvydęs tempiamus krepšius.
— Aš juk tave perspėjau, — atsakiau šypsena. — Tai vis Leilani, privertė viską paimti.
Kreigas atidarė bagažinę ir padėjo sudėti mantą.
— Jei taip ir toliau, man prireiks naujo buto, — juokavo.
— Nesijaudink, tau tai negresia, jau rytoj pradėsiu ieškotis padoraus būsto.
Kreigas pravėrė man keleivio dureles. Šis gestas mane kiek suglumino, — nuo kada Kreigas atidarinėja automobilio dureles? Įsitaisiau priekinėje sėdynėje ir laukiau, kol jis apeis mašiną.
— Na, kaip tau pirmoji diena neskaitant to, jog visi labai malonūs? — pasiteiravo.
— Puikiai. Man išties patinka tokia veikla, jaučiuosi tokia užimta ir reikalinga, o ir darbas nenuobodus, vis kažką naujo daryti prisieina.
— Tai nesigaili?
— Žinoma, ne, — prunkštelėjau.
— Ką pasakytum, jei užsisakytume vakarienę telefonu? Šaldytuvas beveik tuščias, tad vargu ar ką sugraibysim.
— Gerai, — sutikau.
— Štai, — padavė savo telefoną ir padiktavo numerį, taip pat pasakė kelis patiekalų pavadinimus, kurių nė vienas man girdėtas nebuvo.
— Vėl tyrinėsime gastronomines paslaptis? — paklausiau, baigusi kalbėti.
— Šį kartą bus dar geriau, — šyptelėjo.
— Taip, tik nereikia jokio vyno…
— Kodėl?
— Nutiks kaip praėjusį kartą…
— Užmigsi vidury pasakojimo? — pasakė neva įsižeidusiu tonu.
— Būtent.
— Na, tuomet verta susidomėti, nors senokai nieko nenešiojau į lovas…
Nuo jo komentaro susigėdau, prisiminusi, jog pabudau vienais apatiniais.
— Tai buvo visai nebūtina… — sumurmėjau.
— O ką man reikėjo daryti? Palikti tave miegoti ant kilimo?
— Galėjai pažadinti.
— Bet tu taip mielai atrodei… Tiesiog ranka nekilo žadinti.
— Žinoma, tačiau pakilo nurengti, — nesusilaikiau neprikišusi.
— Na, bet ir su drabužiais negalėjau palikti, — nusijuokė.
— Labai miela iš tavo pusės.
Šiek tiek patylėjome.
— Juk nepyksti, — pradėjo.
— O kas, jei pykstu?
— Na, tuomet reikės taikytis, — išsišiepė.
Jis čia ką, flirtuoja su manimi? Nepatikliai žvilgtelėjau į jį.
— Apsvarstysiu pasiūlymą, — atsakiau.
Taip mums besisvaidant tuščiomis frazėmis, pasiekėme namus. Nusitempusi krepšius į kambarį, ėmiau juos kraustyti ir vėl iš naujo apžiūrinėti kiekvieną daiktą. Net nepastebėjau, kaip įsliūkino Kreigas.
— Maistas jau čia, — pranešė.
— Tuoj ateisiu.
Viskas, kaip ir praeitą kartą buvo paruošta svetainėje, tik šįkart vietoj vyno buvo paprasčiausios vynuogių sultys. Įsitaisiau toje pat vietoje, o Kreigas įjungė filmą. Neraginama ragavau kiekvieno patiekalo ir neatsilikdama stengiausi diskutuoti apie filmą. Linksma komedija puikiai atitiko mūsų nuotaikas, tad nesustodami juokėmės vienas už kitą garsiau, o laikrodžiui išmušus dvyliktą, dar nė kiek nesinorėjo užbaigti šio vakaro.
