Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius universitete turėjo studijų „skolų“! – taip straipsnį pradėtų geltonosios spaudos leidinys ar plepalų žurnalas. Vieni prikištų – tokiam viešam asmeniui, kurio iniciatyva vykdoma švietimo reforma, šis praeities faktas garbės nedaro. Kiti pultų giedoti dainelę: „Koks studentas be skolų“, o mums – leidiniui – štai intriga būtų garantuota.
Studentiškas leidinys „Siena" neskuba plakti liežuviu kartu su skubančiais teisti, ji neprisideda prie pateisinančių chorelio. Pokalbis su ministru Gintaru Steponavičiumi apie studentišką gyvenimą vyksta ramiai, paprastai, be isterijos ir reveransų. Bet apie viską nuo pradžių.
Ministre, Vilniaus universiteto Teisės fakultete įgijote teisininko išsilavinimą. Kaip rinkotės savo gyvenimo kelią, aukštąją mokyklą? Kodėl ir kas Jus motyvavo žengti būtent į tą pusę, galbūt Jus paskatino konkretus žmogus ar įvykis?
Paradoksalu, tačiau mokiausi mokykloje ir klasėje, kuriose buvo sustiprinta matematika. Jau tada man buvo aišku, kad esu labiau humanitarinės pakraipos žmogus nei „tiksliukas“. Iš tiesų man didžiausią įtaką padarė mano senelio autoritetas – jis buvo advokatas, gerbiamas žmogus, Klaipėdos mieste turėjo gerą vardą, bendravimas su juo man daug davė. Ir apskritai jo profesijos – ne teisininko, tačiau advokato – aura atrodė patraukli, kuri, sakyčiau, pakankamai anksti atvedė prie apsisprendimo – tai įvyko devintoje klasėje.
O koks studentas buvote Jūs pats buvote? Kaip manote, kokią nuomonę apie Jus turėdavo jūsų dėstytojai arba bendrakursiai, kiti universitete studijuojantys studentai? Kokias charakterio savybes jie išskirdavo?
Aš buvau aktyvus studentas ir pataikiau ant tos bangos, kai visi grįžome į studijas po tarnybos tarybinėje kariuomenėje. Būtent tada prasidėjo visos permainos – susikūrė Sąjudis, tarp studentų aš buvau vienas aktyvesnių jaunų žmonių, žengęs kartu su Sąjudžio vėliava. Jau tada kildavo priešprieša su komjaunimu, su senos sistemos institucijomis. Jau tada prasidėjusios permainos, ypač teisėje, kirtosi su gana idealogizuotu studijų turiniu ir aplinka. Man ne viskas atrodė vienodai įdomu ar patrauklu. Tarybų Sąjungos komunistų partijos istorijos įskaita laikiau, kad išlaikyčiau, o ne todėl kad kažką išmokčiau. Buvo ir daugiau tokių dalykų, kurie man neatrodė įdomūs, pagaliau tada buvo itin ribotas pasirinkimas. Daugiau motyvuoto mokymosi atsirado nuo trečio kurso, kada prasidėjo specializacija. Įvertinant pažangumo rezultatus, buvau šiek tiek aukščiau nei vidutinis studentas.
Na, o ar teko turėti „skolų“?
Aš esu neišlaikęs dviejų egzaminų, kuriuos teko perlaikyt. Netgi dabar atsimenu dalykus: „politinė ekonomija“ – žiauriai politizuotas ekonomikos dėstymas – ir „darbo teisė“.
Ar būdamas mokyklos suole, universitete pagalvodavote apie politinę karjerą, kelią į politiką? Kada supratote, kad galite pasukti ta linkme?
Mano visuomeninė veikla ir Sąjūdis atvedė iki apsisprendimo, kai iš bendro siekio iškovoti Lietuvos Nepriklausomybę aiškėjo ir požiūriai, kristalizavosi ideologiniai dalykai. Nuo to laiko aš pasukau liberalų keliu, tačiau niekad sau savaiminio tikslo, noro būti politiku, Seimo nariu ar ministru neformulavau. Manau, kad politikai reikia deramo pasirengimo, o ne įšokimo į roges, kurios tau netinka ir yra netgi nemalonios.
1994 – 2004 metais dėstėte Vilniaus universiteto Tartautinių santykių ir politikos mokslų institute. Koks buvote dėstytojas? Ką sakydavo Jūsų studentai?
Iš tiesų aš buvau dėstytojas, kuris stengiasi integruoti studentus į studijų procesą, juk vedant seminarus tai nėra taip sunku. Studentams dėsčiau tarptautinės teisės dalykus, žmogaus teises. Žinau, kad dėl paskaitų ir seminarų įdomumo buvau vertinamas pakankamai gerai, o dėl savo griežtumo esu girdėjęs atsiliepimus, kad ne vienam studentui aš atrodžiau kaip „kirvis“.
Kaip manote, kokie dalykai studentų gyvenime universalūs? Kas vienija visų šalių, visų kartų studentus? Gal yra kokie bendrieji vardikliai, kurie nesiskiria eilę metų? Kuo skiriasi šiuolaikinis studentas nuo, tarkime, tada, kai Jūs pats buvote studentas?
Aišku, kad jaunystė ir jaunatviškas maksimalizmas. Lotyniškai tai skamba „Carpe diem“. Tai akimirkos gaudymas. Natūralu, kad dažnam nėra lengva atrasti balansą tarp studijų ir studentavimo. Manau, kad kokia bebūtų šalis ar tradicijos, svarbiausia ir yra atrasti tą deramą santykį tarp studijavimo ir studentavimo.
Jūsų nuomone, aš šiuolaikiniams studentams trūksta pilietinės pozicijos ir aktyvumo? Ar tai labiau visuomenėje sklandantis mitas?
Iki pastarųjų metų mes turėjome išskirtinai didelį skaičių studentų, virš 200 tūkstančių. Suprantama, kad ne visi motyvuoti žmonės stodavo, kai kurie ateina ne dėl žinių, o dėl diplomo. Taigi natūralu, kad yra dalis, kuri pasyvoka, tokie studentai indeferentiški platesniems nei jų gyvenimo kasdienybė reikalams. Bet apskritai aš nemanau, kad protestai vardan pačių protestų ar dėl mados, kaip destruktyviai kitose šalyse elgiasi studentai, leistų sakyti, kad mūsų Lietuvos studentai yra pasyvūs. Yra momentų, kai mūsų studentų balsas išties girdimas, taigi nebūtina tai daryti drastiškomis ir radikaliomis formomis arba nueiti į visišką „popsą“.
Aistė Veverskytė
Kauno kolegijos leidinys „Siena“
