Žmonės bijo to, ko nepažįsta. Praėjusį mėnesį kalbėjome apie mitais apipintą islamą, šįkart imkimės kito „baisaus“ termino: feminizmo, arba moterų kovos už savo teises. Prieš pradedant pokalbį su Vilniaus universiteto docente, dėstančią Lyčių studijų centre, Giedre Purvaneckiene, norisi iškart pacituoti pašnekovę: „Radikaliojo feminizmo Lietuvoje nėra.“
Papasakokite, kaip feminizmas atsirado Lietuvoje.
Feminizmas Lietuvoje atsirado XIX a.pab. – XX a. pr., tada buvo pradėta kalbėti apie lygias moterų ir vyrų teises. Tuo metu feministės buvo vadinamos sufražistėmis ir kovojo už moterų rinkimų teisę. Garsiausios to meto Lietuvos sufražistės buvo Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Ona Brazauskaitė-Mašiotienė, Felicija Bortkevičienė.
Pagrindinis sufražisčių tikslas buvo pasiektas 1918 m. lapkričio 2 d. – moterims buvo suteikta ir į laikiną Konstituciją įtraukta balsavimo teisė. Minėtos moterys toliau nuosekliai kovojo už lygias teises. Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo visi pilietiniai judėjimai susilpnėjo, o valdžia palaikė tik katalikiškas moterų organizacijas, pasisakiusias tik už pagalbą moterims ir nekeliančias jokių ambicingesnių tikslų.
Sovietiniais laikais moterų ir vyrų teisės viešojoje sferoje formaliai buvo lygios. Ideologija turėjo stiprias pozicijas, nes visiems buvo įteigta, kad abi lytys turi lygias teises, nors iš tiesų lygybės nebuvo. Tuo laikotarpiu moterims tekdavo dvigubas krūvis, nes jos prisiimdavo atsakomybę ne tik už šeimą, bet ir buvo lygiavertės vyrams darbo sferoje ir visuomeninėje veikloje. Tas dvigubas krūvis buvo ypač ryškus, todėl vėliau daug moterų teigė nenorinčios lygybės, ypač tada, kai prasidėjo judėjimas už nepriklausomybę.
Tuo metu nebuvo jokių feministinių judėjimų, tik moterų tarybos, bet jas valdė „iš viršaus“. Dažniausiai tos moterys užsiimdavo savęs tobulinimu (mokėsi megzti, siuvinėti) ar padėdavo vienišoms, daugiavaikėms motinoms. Vienu žodžiu, feministinės minties tuo metu nebuvo.
Na, bet ji atsirado jau po Nepriklausomybės atkūrimo. Vyravo nuomonė, kad moteris reikia grąžinti į šeimą, nes sovietmečiu jos buvo „iš šeimos išėjusios“. Niekas nekalbėjo, kad būtent tada visa šeima laikėsi ant moterų pečių. Tos moterys, kurios dirbo kolūkiuose ar fabrikuose, o namuose prižiūrėdavo mažus vaikus, idėją „grąžinti moteris į šeimą“ labai palaikė, nes buvo girdėjusios, kad kapitalistinėse šalyse moterys nedirba, o rūpinasi šeima (beje, tai buvo klaidinga informacija). Kai kurios svajojo, kad po nepriklausomybės vyrai dirbs ir uždirbs daug pinigų, o moterys galės sėdėti namuose ir rūpintis tik šeima.
Ši „moterų grąžinimo į šeimą“ idėja sulaukė feminisčių atsako, nes, griūnant įvairioms sistemoms, daugiausia iš darbo buvo atleidžiamos moterys, tikintis grąžinti jas į šeimas. Moterys pradėjo kovoti už lygias teises ir galimybes. Lietuvoje pradininkės buvo turinčios aukštąjį išsilavinimą docentės, profesorės (paprastai užsienyje pradininkėmis buvo „žolės šaknys“, t. y. moterys be aukštojo išsilavinimo, susivienijusios į nevyriausybines moterų organizacijas, ir tik tuomet ėmusios „triukšmauti“). Kuo geresnį išsilavinimą moterys turėjo, tuo greičiau suprato, kad „moterų gražinimo į šeimą“ politika gali visiškai išstumti moteriškos lyties atstoves iš visuomeninio gyvenimo. Tai lėmė, kad per keletą metų atsirado daugybė moterų organizacijų.
Ką lietuviui reiškia žodis „feminizmas“?
Žodis „feminizmas“ sovietmečiu buvo keiksmažodis. Tada žmonėms oficialiai buvo teigiama visiška lygybė. Nors ir dabar šis žodis kartais vartojamas ta pačia reikšme, o tai darantys žmonės mano, kad feministės yra nenormalios. Iš pradžių judėjimo lyderės to žodžio purtydavosi, sakydavo: „Aš ne feministė, bet...“, ir tada pradėdavo kalbėti apie lygias vyrų ir moterų teises. Pavyzdžiui, politikė Kazimiera Danutė Prunskienė beveik kiekviename susitikime su moterimis savo kalbą pradėdavo šia fraze. Tas žodis pamažu atbaidė žmones.
Žinoma, yra įvairių feminizmo srovių ir jos gali vieniems patikti, kitiems nepatikti. Jeigu laikytumėmės klasikinio „feminizmo“ apibrėžimo, pateikiamo Oksfordo žodyne, kad „feminizmas – judėjimas už moterų lygias teises su vyrais“, tai absoliuti dauguma žmonių yra feministai (ir vyrai, ir moterys) arba bent jau palaikantys feminizmo idėjas. Aišku, yra žmonių, kurie mano, kad pasaulis turi būti surėdytas taip, kad moterys rūpintųsi namais ir vaikais, o vyrai – dirbtų.
Įprasta manyti, kad feministės yra tik moterys. Bet juk yra ir vyrų?
Taip, bet vyrų nėra daug. Kaip minėjau, feminizmas – tai judėjimas už lygias vyrų ir moterų teises. Taigi vyras feministas turėtų ką nors aktyviai dėl to daryti, o tokių ne taip daug. Tų, kurie tik pripažįsta, bet nieko nedaro – nemažai.
Ar galite apibūdinti tipišką feministę?
Negaliu, bet pasakysiu du dalykus. Pirma, tik feministės vyrus laiko protingais žmonėmis, kuriuos valdo ne instinktai, o protas. Feministės nori būti lygiavertės su vyrais ir palaikyti su jais draugiškus santykius. Tai – esminis požymis, nes iš išvaizdos feministės atpažinti negalime – ji gali būti ir manekenė, ir tokia, kuri visiškai neskiria dėmesio savo išvaizdai.
Antra, feministę galime atpažinti tik iš jos veiklos, pasisakymų. Pavyzdžiui, mano „dvasios motina“ yra feministė, politikė ir psichologijos profesorė iš Norvegijos Berit Ås (Berit Os), kuri buvo ištekėjusi, visą gyvenimą pragyveno su tuo pačiu vyru, užaugino septynis vaikus, iš jų tris savo ir keturis globotinius, ir tuo pat metu parlamente teikė lyčių kvotos įstatymus, daug keliavo, skaitė paskaitas daugelyje užsienio universitetų. Taigi nėra vienodų feminisčių, kokias įsivaizduoja antifeministai.
Koks feminizmas Lietuvoje yra šiandien ir kam jis reikalingas?
Aišku, labiausiai feminizmas reikalingas pačioms moterims. Šiuo metu Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, akademinis feminizmas yra atsiskyręs nuo „žolės šaknų“, nors pačioje pradžioje jie buvo labai vieningi. Nebėra mokslininkių ir aktyvisčių susikalbėjimo. Gal tas nesusikalbėjimas atsiranda ir dėl mokslininkių pasipūtimo, nes jos „nueina“ į mokslines teorijas ir taip nebesusikalba su paprastomis aktyvistėmis? O tada išleidžiama visokių tokių pseudomokslinių antifeministinių knygų kaip „Vyrai iš Marso, o moterys iš Veneros“. Jos panašios į mokslines-psichologines knygas, o, kad būtų visiškai suprantamos, naudojamas žaidimas „mitas-tiesa“ ir tada gali rasti visus atsakymus į tau kylančius klausimus. Pavyzdžiui, dabar fizikos studentai negauna jokio socialinio išsilavinimo ir, perskaitę keletą tokių knygų, gali būti visiškai suklaidinti.
Kai žmonių paklausi apie feminizmą, visi ima vardinti radikalaus feminizmo požymius. Nuosaikusis ar radikalusis feminizmas vyrauja Lietuvoje?
Lietuvoje vyrauja nuosaikusis feminizmas, o radikaliojo čia praktiškai nėra.
Apie radikalųjį feminizmą esu girdėjusi tik užsienyje. Pavyzdžiui, ekofeministės Anglijoje, nepaisant jų gerų darbų, pjaustydavo vyrų ir moterų kailinius dėl naudojamų jų globojamų žvėrelių kailių, daužydavo kailinių parduotuvių vitrinas centrinėse miestų gatvėse. Taip pat seserys Spender buvo atidariusios feministinės literatūros leidyklą, kur nespausdindavo vyrų autorių knygų. Taigi, tokių dalykų pas mus nėra.
Bet patikėkite, dar nesu girdėjusi, kad moteris būtų davusi antausį vyrui už tai, kad praleido pro duris ar padavė ranką išlipant iš automobilio. Tai tiesiog vyrų sugalvoti mitai kitiems gąsdinti. Beje, žinau tikrą įvykį, kai dar sovietmečiu vienas Lietuvos profesorius nuvyko į vieną iš Skandinavijos šalių ir, kaip pas mus priimta, pabučiavo vienai profesorei į ranką, o kadangi šiauriečiai labai gerbia kitų šalių papročius, tai ir ši pabučiavo jam į ranką, nes manė, kad mūsų šalyje taip priimta. O apie jokius išpuolius neteko girdėti nei Lietuvoje, nei užsienyje, tai tiesiog išsigalvojimai.
Taigi feminizmas Lietuvoje atsirado tam, kad moterys gautų rinkimų teisę. Dėl ko lietuvių feministės kovoja dabar?
Teises, kurios yra patvirtintos įstatymų, turime, bet galimybių – ne. Juk nepasikeitė tai, kad už daugumą rūpesčių, ypač kai šeimoje yra mažų vaikų, atsakinga yra moteris, o vyras gali ir pabėgti. Kol nėra lygybės šeimoje, tol labai sunku ją pasiekti visuomenėje. Juk yra dar ir vyrų pasipriešinimas. Jei turi visas privilegijas, turi su kuo jomis dalintis ar netgi jų atsisakyti, tai kas gi nesipriešins? Dėl to tie prestižiniai politikos, mokslo darbai yra daug sunkiau pasiekiami moterims. O būtent už lygias teises ir galimybes moterys ir kovoja. Taip pat visos moterys ir dauguma vyrų (nesvarbu, jie laiko save feministais ar ne) kovoja prieš smurtą šeimoje, kuris Lietuvoje vis dar nesustabdomas.
Kokie studentai ateina klausyti jūsų dėstomų paskaitų Lyčių studijų centre?
Daugiausia ateina merginos, kurios turi aiškią poziciją, bet vis dar nori pagerinti turimas žinias. Beje, nebeateina „didvyrių“, kurie prieštaraudavo, puldinėdavo, protestuodavo ar šūkaudavo, ateina tik tie vaikinai, kuriems išties įdomu. Būna tokių, kurie nelabai tai supranta ir nori rasti atsakymus. Negaliu pasakyti, kad ateina labai feministiškai nusiteikusių jaunuolių. Žinoma, daugiau yra tokių, kurie ateina jau pripažįstantys lyčių lygybę.
Judita Malininaitė
