Europos kreditų perkėlimo ir kaupimo sistema (ECTS) Lietuvoje dar tik įvedinėjama naujovė. Daug kalbama apie tai, kad ji susijusi su mąstymo kaita, kad į pirmą planą ji iškelia studentą ir jo poreikius, t. y. jo darbo laiko skaičiavimą ir pan. O ką ji reiškia tiems studentams, kurie kitokios sistemos nė nežino? Ką ji reiškia, pavyzdžiui, Europos Sąjungos širdyje įsikūrusiems belgams? Apie tai, kaip studijos vyksta kitur ir čia, pakalbinome rudens semestrą pagal mainų programą studijavusiuosius Clio Balassis ir Frans Robert iš Belgijos.
Clio Balassis (Universite Libre de Bruxelles, Belgija). Taip, pas mus yra ECTS. Aš nesu labai gerai susipažinęs su šia sistema, nes tai man yra vieninteliai žinomi kreditai. Jie atspindi dalyko svarbą ir asmeninį laiką, kurį kiekvienas turime skirti sėkmingam dalyko įsisavinimui. Tai dalis sistemos harmonizavimo, susijusio su Bolonijos procesu, palengvinančio programų keitimą ir pan. Tam tikras „kalbos“ suvienodinimas tarp Europos universitetų.
Kiekvienas mūsų dalykas sudarytas iš atskirų darbų (kartais tai būna prezentacijos, rašto darbai ir pan.) ir egzaminų, o galutinis pažymys susideda iš 20. Štai jo vidutinę svarbą ir apsprendžia kreditai. Čia, Vilniuje, man susidarė įspūdis, kad dėstytojų lūkesčiai mūsų atžvilgiu nesusiję (arba nevisada susiję) su skiriamais kreditais. Paprastai reikia įdėti daug daugiau darbo.
Vis dėlto, aš turiu ir laisvo laiko. Apskritai daugiau laiko skiriu tiems dalykams, kurie man labiau patinka (tai tiesiogiai susiję su dėstytoju – kas įdomiai dėsto, tas ir labiau patinka). O tą laiką, kai nesimokau, nestudijuoju, nesiruošiu paskaitoms, aš einu kavos su draugais ar užsiimu kita man miela veikla. Ir taip yra visur – tiek savoje šalyje, tiek čia, Lietuvoje.
Frans Robert (Katholieke Universiteit Leuven, Belgija). Mes apie ECTS sistemą sužinojome dar iki universiteto – ši informacija buvo pristatyta vidurinėje mokykloje. Aš išgirdau apie kaupiamas darbo valandas, kaip jos man bus skaičiuojamos. Todėl dabar nė neįsivaizduoju, kad kas nors vyktų kitaip. Akivaizdžiausias man matomas skirtumas – mūsų dalykai maksimaliai įvertinami 20, kai, tuo tarpu, čia, Vilniaus universitete, tik 10 balų. Taip pat pastebėjau, kad čia, Lietuvoje, dirbama mažomis grupėmis, todėl su dėstytojais kontaktas yra daug artimesnis. Belgijoje mes renkamės į daug didesnes grupes (apie 100-150 studentų). Taigi ir mūsų bendravimas dažniausiai vyksta elektroniniu būdu ar per asistentus.
Vieni didžiausių skirtumų susiję su dalykais. Čia, Lietuvoje, yra daug smulkių dalykų (po 3 ECTS kreditus). Kai, tuo tarpu, Belgijoje dažniausiai renkame po 5 ar 6 ECTS kreditus. Tai sąlygoja, kad čia mokytis sunkiau, o laisvo laiko – mažiau. Be to, Lietuvoje aš turiu parašyti daug mažų rašto darbų (5-10 psl.), o savo universitete – atvirkščiai – paprastai vieną didelį (30-35 psl.) per semestrą. Todėl aš galiu sakyti, kad daugiau laisvo laiko turiu Belgijoje, nes čia, Lietuvoje, turiu atlikti daug daugiau papildomų darbų. Tai tokie esminiai skirtumai studijų etape, o studijuoti savaip smagu tiek vienur, tiek kitur.
