Kasmet iš Lietuvos emigruoja 70-80 tūkst. žmonių. Ką palieka jie čia? Tėvus... O, skaudžiausia, vaikus. Psichologai sunerimę - daugėja vaikų ir paauglių, turinčių psichikos sveikatos problemų. Daugėja normalių šeimų, kurios, paliestos emigracijos, nedarbo, tarpusavio nesantaikos, nebeįstengia užauginti ir išauklėti dvasiškai sveikų, laimingų vaikų.
Ką daryti, kaip nesužaloti vaiko dvasinės sveikatos, „Respublika“ kalbina psichologė Rasą PRANINSKIENĘ.
- Kas dedasi vaiko širdelėje, kai mama, tėtis, o kartais ir abu tėvai emigruoja, o vaikus palieka globoti giminėms?
- Išvažiavus uždirbti pinigų motinai ar tėvui, emocinė pasilikusių šeimos narių savijauta pasikeičia iš esmės. Šeimą užgriūva grėsmė, kad išvykęs gali ir nebesugrįžti, o šeima iširti. Visiems šeimos nariams dėl šių grėsmių gali atsirasti rimtų psichikos sveikatos sutrikimų.
Jei uždirbti pinigų išvažiuoja priklausomybių turintis žmogus, jis gali sunkiai uždirbtus pinigus pragerti, pralošti ar kitaip prarasti. Jei tarp sutuoktinių iki vieno kurio išvykimo nebuvo stipraus ryšio, išvykęs gali susirasti kitą partnerį.
Tik tais atvejais, kai šeima labai stipri, yra meilė, o vyras ar žmona išvyksta neilgam laikui, kokiam pusmečiui, uždirba pinigų ir šeima grąžina skolas, viskas puiku.
Tėvų paliktas vaikas labai kenčia. Kuo mažesnis vaikas paliekamas, tuo daugiau asmenybės sutrikimų gali dėl to turėti. Mažas žmogutis svarsto, kodėl tėvai jį paliko. Jei suaugusieji ir aiškina priežastis, kodėl reikėjo išvažiuoti, vaikas vis vien galvoja, kad yra nemylimas. Jo pasąmonėje užsifiksuoja vien skausmas, kad yra paliktas. Didesnis vaikas jau gali suvokti realybę, kad reikėjo išvažiuoti. Itin pavojinga palikti paauglius. Paliktiesiems labai susvyruoja pasitikėjimas tėvais. Paaugliai svarsto, ar tėvai juos myli, ar ne. Jei tikėjimas, kad myli, stiprus, palikimas suvokiamas kaip realybė, o jei to nėra, vaikas visada nusprendžia: “Aš jiems nerūpiu". Neįsivaizduoju, kaip galima vaikus palikti labai ilgam. Metai mažam yra amžinybė. Tik paauglys gali išlaukti, jei pažadėta po metų pasiimti ir jį.
Teko susidurti su tragedija, kai motina, išvažiavusi dviem mėnesiams, du mažus berniukus paliko pagloboti draugei ir pasiėmė tik po aštuonerių metų. Draugė turėjo tapti dviejų berniukų mama, vaikai augo pas svetimą moterį. Berniukus kamavo rimti emociniai ir elgesio sutrikimai. Jie užaugo kamuojami depresijos, nemokantys suvaldyti pykčio.
Kita motina močiutei globoti paliko 8 metų sūnų. Įsitvirtinimas svečioje šalyje užtruko. Nors sūnus jau nuo 14 metų pas motiną užsienyje ir jau tapo suaugusiu vyru, motina ieško psichologų pagalbos. Ji neįstengia atkurti prarasto emocinio ryšio. “Aš nebeturiu sūnaus", - skundžiasi išeivė iš Lietuvos.
Emigracija mažiau paliečia tik labai stabilias šeimas. Jeigu sutuoktiniai nori išsaugoti šeimą ir užauginti dvasiškai sveikus vaikus, tai ir turėtų branginti šias vertybes, nors dėl jų ir tenka gyventi skurdžiau.
- Ar tėvų skyrybos kelia grėsmę, kad vaikas užaugs kompleksuotas, emociškai nestabilus?
- Pastebime, kad disfunkcinių šeimų daugėja, nors visi šeimos nariai būna sveiki. Jei tėvai konfliktuoja, šeima nusilpusi. Būtina kuo greičiau keistis: arba pradėti sutarti, arba skirtis. Išsiskyrusių šeimų yra tiek daug, kad aplinkui apsižvalgęs vaikas gali suvokti, jog ne jam vienam tokia nelaimė atsitiko. Jeigu jis yra prisirišęs prie to žmogaus, kuris nebegyvens kartu, labai svarbu, ar galės ir toliau su juo bendrauti.
Jeigu tėvai nori užauginti sveiką vaiką, vienintelis kelias - ir po skyrybų bendradarbiauti kaip tėvams. To nesant, vaikas nukentės. Šeimose neužtenka gyventi dėl vaikų, būtina sutarti. Net tuomet, kai sutuoktiniai nesikivirčija prie vaikų, vaikai jaučia nuolatinį priešiškumą ir mato, kad nėra meilės.
- Sveikas vaikas nueina į mokyklą , o ten jį užgriūva patyčios, pažeminimas, agresija. Kaip išlikti dvasiškai nesužeistam?
- Patyčios mūsų šalies mokyklose yra didžiausios Europoje. Manau, kad tai suaugusiųjų elgesio atspindys. Vaikai šeimose mato, kaip suaugusieji žemina vienas kitą ir vaikus, kaip tėvas su motina nuolat kovoja tarpusavyje, mato žeminimo pamokas ir patys tą daro mokyklose. Patyčių apstu ir viešumoje, internete, televizijoje, tačiau jos daro mažesnę įtaką.
Kas nepatiria patyčių šeimoje, yra joms atsparesnis mokykloje. Dvasiškai stiprus vaikas, mokykloje pažemintas, nebijo apie tai pasipasakoti tėvams. Nuo tokio moksleivio patyčios nubėga lyg vanduo nuo žąsies, nesužeidžia taip smarkiai. Jei vaiko savivertė sumenkinta, jis į patyčias reaguoja labai jautriai.
Pasibaisėtina, bet mokyklose dar yra mokytojų ir mokyklų vadovų, nuolat žeminančių vaikus.
