Kas galėtų pagalvoti, jog visiems gerai žinomas humoristas Vitalijus Cololo paauglystėje buvo „velnių priėdęs“: gaminosi savadarbes bombas, dalyvavo tarprajoninėse muštynėse, murkdė nekaltų vaikų galvas į sniegą? Nors tarp mergaičių populiarumu nepasižymėjo (mat su jomis elgėsi kaip su berniukais), nekaltybę prarado būdamas keturiolikos metų! Tai tik dalis to, ką išgirdome apie jo jaunystės dienas bei gyvenimo lūžį, leidusį kalėjimo vienutę iškeisti į „žydrąjį ekraną“.
Ar klausėte tėvų? Kokią įtaką jie jums darė?
Gerbiau tėvus, tačiau dažnai jiems nepaklusdavau . Buvau labai problemiškas vaikas. Kas antrą dieną jie mane lupdavo iki pamėlynavimo. Žinoma, tai darė su diržu. Mano nuomone, vaiko negalima mušti kumščiais ar net delnais. Tai kelia agresiją ir norą blogą energiją išlieti mokykloje ar gatvėje, norą nusikalsti nieko nepadariusiems žmonėms.
Vitalijus Cololo (asmeninio archyvo nuotr.)
Nepaisant to, blogos energijos turėjote į valias?
Taip, nebuvau „geras berniukas“. Tris kartus buvau pakliuvęs į įskaitą už chuliganizmą. Jei ne tėvai, tikrai būčiau leidęs dienas nepilnamečių kolonijoje. Tačiau jiems pavyko mane ištraukti iš šio mėšlo.
Ar priklausėte kokiai nors chuliganų grupuotei?
Negalima vartoti žodžio chuliganas. Dabar liepta juos vadinti hyper aktyviais vaikais (juokiasi).
Buvau subūręs savo šaiką, su kuria prisigalvodavome įvairiausių pokštų, kurie dažnai baigdavosi tragiškai. Statydavom štabus medžiuose, gamindavome savadarbius sprogmenis. Per tokią veiklą esu praradęs tris vaikystės draugus, kurie dabar ilsisi ramybėje. Taip pat nemažai tų laikų draugų dabar yra be pirštų ar be kojų.
Dar dalyvaudavome tarpmiestinėse razborkėse arba žaisdavom termometrą. Tai žaidimas, kai vaikas yra paimamas už kojų, apverčiamas ir galva panardinama į sniegą ar balą. Labai smagus žaidimas.
O vaikus reketuodavote?
Ne. Reketu neužsiiminėjome. Nebuvome tokie blogi.
Nors paauglystėje buvote gaujos vadas, atskleidėte ir kitą savo pusę: kūrėte eiles...
Na taip, juk nebuvau visiškas „degradas“ (šypteli). Galiu pasakyti, kad visi, kurie yra susiję su „banditizmu“, yra puikūs menininkai. Pažiūrėkite, kiek nuostabių dailininkų, kiek tatuiruočių meistrų tupi kalėjimuose. Ką jie išdirbinėja, ką rankom lipdo, kokias eiles rašo jų laukiančioms moterims. Manau, kad tarp nusikaltimo ir meno yra labai maža riba. Gal per giliai „kalu“, bet man ši mintis patinka.
Apskritai, jeigu TV3 naujame projekte „Lietuvos talentai“ galėtų dalyvauti žmonės iš kalėjimo, mes galėtumėm drąsiai konkuruoti su visu pasauliu.
Ar kalėjimuose sėdintys žmonės yra talentingesni už mūsų „žvaigždutes“ iš „žydrųjų ekranų“?
Ne. Patys talentingiausi kol kas dar laisvėje. Tie, kurie neįvertinti, tupi kalėjimuose, o tie, kurie įvertinti, mirksta televizoriuje arba Seime.
Grįžkim prie Jūsų paauglystės. Ar turėjote daug draugų?
Aš turėjau labai daug draugų, bet neturėjau moterų draugių. Jos manęs bijojo, nes su jomis elgdavausi kaip su vyrais. Nepaisant to, nekaltybę praradau 14 metų .
Apskritai, ta mano paauglystė buvo keista, juk į universitetą įstojau 16 metų.
Kodėl visą paauglystę maištavęs prieš sistemą, nusprendėte siekti mokytojo specialybės?
Dėl kelių priežasčių. Visų pirma, Šiauliai yra toli nuo mano gimtųjų Druskininkų, o aš norėjau sprukti kuo toliau nuo tėvų. Dabar skamba juokingai, bet tada norėjosi laisvės, naujų potyrių, nuotykių, žodžiu, – savarankiško gyvenimo. Šiauliuose buvo tik pedagoginis institutas, į kurį ir nusprendžiau pakliūti.
Be to, įstojęs į pedagoginį, atkeršijau savo apylinkės inspektoriui. Jis galvojo, kad ir toliau būsiu banditu. Sakė man: „Na ką, trys įskaitos, jau 16 metų, tuoj ir į kalėjimą pateksi“.
Ar nenusivylėte savo sprendimu?
Įstoti ir mokytis buvo gana sudėtinga. Visos tos tvarkos, taisyklės... Nebuvau prie to pratęs. Tačiau anaiptol nenusivyliau. Mokiausi moteriškame kolektyve, o trečdalis vyrų buvo chuliganai.
Taigi, pakeitėte aplinką, susipažinote su naujais žmonėmis. Tai gal universitete ramesnis buvote?
Anaiptol. Pirmas kursas. Pasižiūri, kad nusileist negali. Juk į pedagoginį stoja tie, kurie turi liežuvius. Taigi kalbom ten nieko „nepaimsi“, – viską reikėjo aiškintis kumščiais. Muštynės buvo mažiausiai du, tris kartus per savaitę.
Kartais būdavo, jog vietiniai šiauliečiai ateidavo į mūsų bendrabutį ir prašydavosi pas mergas. Jos atbėgdavo ir imdavo skųstis, kad jas nori išprievartauti. Ką gi, reikėjo jas ginti. Aišku, bandai iš pradžių susitarti draugiškai, tačiau dažniausiai nepavykdavo.
Vitalijus Cololo (asmeninio archyvo nuotr.)
Jau nuo pat pirmo kurso buvote žinomas kaip merginų užtarėjas?
Pirmame kurse buvau gerai žinomas ne tiek dėl muštynių, kiek dėl „fuksų“ krikštynų, kurias surengiau. Padariau visam bendrabučiui didelį nuostolį, jį turėjo rekonstruoti. Penktame aukšte surengiau plaukimo varžybas. Užkamšiau visas durų skyles, pripildžiau vandens ir liepiau visiems čiuožti ant linoleumo kaip ruoniams. Vanduo bėgo per laiptus aplankydamas visus bendrabučio aukštus. Net per sienas varvėjo. Buvo neapsakomai smagu visiems dalyviams, tačiau ne taip smagu kitą rytą man, kai komendantė bandė išlaužti mano metalines kambario duris grasindama, jog užmuš. Tuo metu gulėjau su mergina ir nė neketinau jos įleisti.
Po tokių pasiplaukiojimų net ir alkoholio nereikėjo?
Nejuokauk. Tam rinkome pinigus iš viso bendrabučio. Surinkę beveik viską per 3 dienas pragėrėme patys, o tuomet sprendėme galvosūkį, kaip už likusius centus prigirdyti visus „fuksus“. Galiausiai pripirkome spirito ir pačio pigiausio alaus. Padarę kokteilį, ėjome per kambarius ir liepdavom ant smūgio gerti. Visi buvo be galo patenkinti: kas vėmė išsišiepę, kas dulkinosi pakampėse it triušiai. Puikus gėrimas, kuris davė ypatingai gerų rezultatų.
Ką dar smagaus galite papasakoti iš studentavimo laikų?
Kartą grupiokei padariau staigmeną. Jos gimtadienio proga padovanojau nudvėsusią katę. Įpakavęs ją į torto dėžę, nunešiu ir padėjau ant merginos stalo. Liepiau išpakuoti tik desertui. Mergina buvo laiminga ir atsidėkodama prigirdė mane ir privalgydino. Kai jau ruošėsi “desertui“, greitai dėjau į kojas.
Ar užsiimdavote kuo nors rimtesniu be muštynių ir išdaigų?
Po mūsų organizuotų krikštynų, išgarsėjome. Mus pradėjo kviesti į kitus miestus organizuoti įvairias šventes, dalyvauti renginiuose. Tam subūrėme komandą, kurią pavadinome „Šiaurės pašvaistė“.
Po to studentų atstovybė pasiūlė man suburti komandą ir dalyvauti įvairiose tarpuniversitetinėse humoro kovose. Buvau to klubo kapitonas. Tris metus iš eilės mums nebuvo lygių. Visur skynėme pirmas vietas. Visgi ketvirtą kartą titulo apginti nepavyko. Užėmėme trečią vietą. Atsirado kelios komandos, kurios ėmė rusišką humorą versti į lietuvių kalbą. Tada mes laikėmės griežto įsitikinimo palikti lietuvišką humorą.
Per kažkurias iš šių varžybų jus pastebėjo prodiuseriai?
Taip, vienas iš jų pasiūlė sudalyvauti atrankoje į televizijos laidą „Tegyvuoja karalius“. Nusprendžiau pabandyti. Laukiamajame pamačiau dar 30 kandidatų. Aš išėjau, pašnekėjau, pavaidinau ir man pasakė pasilik. Kitiems pasakė: „Mes jums paskambinsime“. Jau po savaitės pradėjau filmuotis. Baigėsi mano chuliganizmai, pradėjau rimtai darbuotis televizijoje.
Ką darytumėte kitaip, jei galėtumėte atsukti laiką atgal į paauglystės metus?
Nieko nedaryčiau. Jeigu tada nebūčiau maištavęs, dabar tikriausiai vadovaučiau kokiai nors grupuotei: užsiiminėtumėm kontrabanda ir kitom machinacijom. Vogčiau iš brangiosios Lietuvos. O tai prie gero neprivestų. Esu laimingas, kad išėjo taip, kaip išėjo.
Ką galėtumėt palinkėti mums ir mūsų skaitytojams?
Tik kovoje gimsta teisybė. Bet bėda ta, jog, kas kovingesnis, tas ir teisingesnis. Už teisybę reikia kovoti. Visada tai dariau, to paties linkiu ir Jums.
Vitalijaus Cololo organizuotas fuksų krikštynas galite peržiūrėti svetainėje www.fuksai.lt
Miroslavas Siniavskis
