Birutė SLAVINSKIENĖ
Kai ryt ryte gatvės pražys gėlėmis vaikų rankose, žinosime – Mokytojų diena. Seni žmonės sakydavo: kunigu ir mokytoju gimstama. Mokytojas – tai ne tik darbas, tai pašaukimas. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Danutę Daunoravičienę prisimena daugybė tauragiškių. Tai mokytoja, iš kurios ir šiandien galima semtis gyvenimo išminties, stiprybės ir orumo. Mokyklai atidavusi 39-erius metus, ji pasakytų dar svariau: geras mokytojas – tai talentas. Nors ypatingos nostalgijos savo profesijai jau 12 metų mokyklos slenksčio neperžengianti moteris sako nejaučianti, vis dėlto pripažįsta: mokykloje ji buvo laiminga.
Paguoda senatvėje
Pokalbį pradėjome nuo to, kuo galbūt derėjo jį baigti. Paklausta, koks į užtarnautą poilsį išėjusios mokytojos gyvenimas, D.Daunoravičienė prisipažino labai daug skaitanti. Knygos – jos viso gyvenimo aistra, kuriai galų gale gali skirti tiek laiko, kiek norisi. Ji sako skaitanti ne tik grožinę literatūrą – domina ir psichologija, ir istorija. Dievina memuarus ir knygas apie teatrą.
– Turiu tokią keistenybę – mėgstu skaityti jau skaitytas knygas. Antai neseniai vėl, jau nežinau kelintą kartą, perskaitinėjau Juozą Baltušį. Vis dar negaliu atsigėrėti jo kalbos turtingumu, žodžio taiklumu, – pasakoja mokytoja.
Ji prisipažino dažnai lankanti artimųjų kapus. Parymo prie jų, prisimena praėjusias dienas.
Nors daugybė žmonių mokytoją prisimena su ilgesiu, paskambina ar parašo, per šventes aplanko vaikai ir anūkai, nors kasdien pasikalba su Vilniuje gyvenančiais vaikais, o dukros balsą dar ir girdi per radiją, vis dėlto jaukiuose, švara spindinčiuose namuose ji viena. Ir tai liūdna.
Išsklaidyti liūdnas mintis mokytojai padeda... buvusių mokinių mintys.
– Baigiantis mokslo metams visada prašydavau vaikų parašyti man po laiškelį – kas patiko, kas ne, ką nori man pasakyti ar palinkėti. Sakydavau, kad tie laiškučiai man bus paguoda senatvėje. Taip ir yra. Kai apninka liūdesys, išsitraukiu storą aplanką su tais rašteliais ir skaitinėju...
Nostalgija nekamuoja
Paklausta, ar seka mokyklų naujienas, švietimo sistemos pokyčius, D.Daunoravičienė buvo kritiška:
– Seku ir domiuosi, tačiau matau daugiau šnekėjimo nei darbų. Dažnai pagalvoju: kuriama tautinė mokykla. O kuo tas tautiškumas pasireiškia, jei net užduotys lietuvių kalbos pratybų sąsiuviniuose verstos iš prancūzų kalbos?
Žodžių į vatą ji nevynioja ir kalbėdama apie šiandieninę mokyklą, apie jaunąją kartą. Mokytoja sakė matanti daugiau neigiamų dalykų nei teigiamų.
– Susitinku kolegas, tebedirbančius mokyklose. Neretai jie tvirtina pavydintys man pensininkės gyvenimo. Esą mokykla jau nebe ta. Jie pasakoja apie slogią atmosferą mokykloje, sudėtingus santykius, apie tai, kad dabar vaikai labai gerai žino savo teises, tačiau pareigas pamiršta, kad mokytojai neretai žeminami, iš jų tyčiojamasi. Labai gajos ir patyčios tarp mokinių, daugiausia turtinės nelygybės pagrindu. Paskutinius dvejus metus dirbau jau šiuolaikinėje mokykloje. Ir nenoriu jų prisiminti. Pajutau, kad tokie mokytojai kaip aš nebereikalingi... – atvirauja mokytoja.
Dabartiniai moksleiviai, jos nuomone, labai skiriasi nuo tų, kurie mokyklos suoluose sėdėjo jos laikais. Ne, ne sovietinės santvarkos ji ilgisi, o pagarbos mokytojui, ištikimybės tikrosioms vertybėms. Tada svarbu buvo dora, išmintis, žinios, būta daugiau tikro, nesumeluoto gerumo. Dabar vaikai jau iš šeimų ateina su kažkokiu vidiniu nerimu, nepasitenkinimu, kurio nemoka suvaldyti, o gerumas tapo greičiau trūkumu.
– Visgi, nepaisant kartų ir santvarkų kaitos, mokytojas taip ir liko ne tik darbas, bet ir pašaukimas, kelias, kuriuo skirta eiti ne kiekvienam, – įsitikinusi D.Daunoravičienė. – Ir kur kas sunkesnis nei anksčiau, mano laikais...
Nejučia ji leidžiasi į prisiminimus, kaip, nuo vaikystės būdama „knygų graužikė“, studijuoti pasirinko lietuvių kalbos ir literatūros specialybę Vilniaus universitete. Tačiau visai netrukus nusivylė ir metė studijas – jai atrodė, kad moko ne to, ką ji nori sužinoti. Laimė, „į protą atvedė“ vyras, privertęs tęsti studijas. Ir jau visai netrukus būsimoji mokytoja suvokė: tai jos kelias! Po praktikos mokykloje ji išgirdo savo dėstytojo Jono Balkevičiaus įvertinimą „Pedagoginis talentas!“. Ir dabar prisimena, kaip tada mokiniai jos nenorėjo paleisti, o vienas berniukas net lydėjo per visą Kauną...
Ugdyti asmenybes gali tik asmenybės
Koks turėtų būti geras mokytojas? Mokytoja susimąsto.
– Pirmiausia – geras savo dalyko žinovas, neapsiribojantis vien vadovėliu. Reiklus sau ir kitiems. Visada buvau įsitikinusi, kad mokytis kalbos be literatūros neįmanoma, todėl man buvo labai svarbu, kad vaikai skaitytų. Tai pagrindų pagrindas. Būtent literatūros kūriniai ne tik įskiepija moralines vertybes, ugdo išprususį žmogų, bet ir turtina žodyną, priverčia įsiminti rašybą, – svarsto ji.
Mokytis pas D.Daunoravičienę ir neskaityti literatūros kūrinių buvo neįmanoma. Meluojančius, kad skaitė, ji bemat „pagaudavo“. Galbūt tada nespėjusieji perskaityti kūrinio ir pykteldavo dėl tokio mokytojos atkaklumo, dabar tikriausiai supranta, kad užaugo protingesni, o galbūt ir geresni vien dėl to, kad skaitė knygas. Nors ir prievarta...
D.Daunoravičienė neslepia ir auklėtoja buvusi griežta.
– Kartais tekdavo ir mama pabūti, kai būdavo akivaizdu, mamos mergaitėms nepasako to, ką joms būtina žinoti... – šypteli mokytoja.
Nuostabus darbas
– Vis dėlto turėjau nuostabų darbą! Man jis nebuvo sunkus, o tik labai įdomus ir uždegantis. Kol dirbau – nesenau, buvau jauna, pilna energijos! Kiekviena diena buvo kitokia, nuobodžiauti nebuvo kada. O ir diena būdavo be pabaigos, kasdien grįždavau namo su glėbiu sąsiuvinių, – mokytojas balse pasigirsta nostalgijos gaidelės. – Štai praėjusį savaitgalį buvo 8b klasės susitikimas po 30 metų. Pakvietė ir mane. Tai buvo proga dar kartą pasidžiaugti, koks puikus buvo mano darbas – jo atgarsiai mane pasiekia po tiek metų. Ir vis dar džiugina.
Mokytojos namuose dar tebežydi iš klasės susitikimo parsineštos gėlės, o mintyse vis dar skamba daugybė tą vakarą išgirstų šiltų žodžių.
– Daugelis auklėtinių nedingsta iš mano akiračio. Danutė Ulinskaitė-Gailienė – psichologijos profesorė, dvynukės Mačiulytės tapo gydytojomis, Bostone (JAV) gyvenanti Rima Krikštaponytė – žurnalistė. O štai Albiną Arkauską kas vakarą matau per televizorių seriale „Rojus Lietuvoj“. Žiūriu į jį, o prieš akis – tas vaikiukas su duobutėmis skruostuose, koks jis buvo prieš 30 metų... – sako mokytoja.
