Teškenu aš balom ir pasišokinėdama lekiu laiptais į MŪSŲ penktą aukštą. Lauke visą dieną lyja, bet kelias namo atrodo nepaprastai sausas ir trumpas. Net neuždūstu – laiptąi, kuriais taip sunkiai velku kojeles ryte, maždaug 8:00 (na gerai gerai, kažkur 8:20 geriausiu atveju), vakarop tampa tokie trumpi ir visai nesudėtingi.Išduosiu paslaptį – kiekvienas išėjimas ir grįžimas namo, einant per kiemą ir lipant laiptais aukštyn, būna visai įdomus, kadangi aš vis dar nežinau, nuo ko gavau gėlę moters dienos proga! Žinot, juk niekada negali žinoti, pro kurį langą žvelgia, koks nors maniakas ar šiaip įtartinas tipelis.
Pirmadieniai visada būna vienodi – dar jam neprasidėjus visi laukia nesulaukia kito savaitgalio, kuris dar už kalnų ir ne bet kokių, o pačių didžiausių. Šiandien, pavyzdžiui, lyja, o toks oras tarsi savaime niurzga: „Neik neik niekur iš namų, eik į patalus ir miegok“... Kad ir kaip būtų gaila, patys tobuliausi savaitgaliai visgi ima ir pasibaigia, o pirmadienis ima ir ateina. Et...
Šiandien darbe pas mane buvo atėjusi mergaitė, kuri norėjo sužinot apie socialinę žiniasklaidą: rašo magistro darbą ir jai reikėjo apklausti kelių įmonių atstovus. Jau juokinga, ar ne? Taigi, ji išsitraukė savo klausimus, o aš paprašiau pažiūrėti. Pradėjau skaityti ir pagalvojau: „po galais, kas čia dabar?“. Na, pavyzdžiui: „Kaip manote, kokia socialinės žiniasklaidos sklaidos forma pasižymi pačiomis stipriausiomis socialinės žiniasklaidos poveikio“... Ir taip toliau, ir panašiai. Sakau: „Oho, kaip sudėtingai čia parašyta“. Sako: „ Taip, bet nekreipkit dėmesio“. Atsakiau „ok“ ir pradėjau pasakoti.
Mergaitė kreipėsi į mane „Jūs“ ir elgėsi kaip su didele vadove, tai pasipusčiau plunksnas ir „dėjau tiradą“. Ar Jums būna kartais, kad kalbate kalbate ir jaučiate, kad truputį nusišnekate, bet ir toliau tą patį darote? Taigi, panašiai buvo ir man šiandien. Kalbėjimas buvo panašus į tokį: „Taip, socialinės žiniasklaidos priemonės įmonės veikloje yra svarbios vien jau tuo, kad jos stipriai prisideda prie įmonės įvaizdžio formavimo visuomenėje, nes tokios žiniasklaidos priemonės įmonės veiklai labai svarbios“. Ir tuomet klapsėdama akelėmis laukiau kito klausimo. Bet mergaitė žiūrėjo didelėm akim, klapsėjo blakstienom ir, kas geriausia, klausėsi. Ir jai buvo ĮDOMU. Ir tada, besismelkdamas nuo pat pirštų galiukų, įsišaknydamas iki pat kiekvieno nervo galiuko, apraizgydamas kiekvieną odos gabalėlį mane pasiekė supratimas, kad o, Dievuliau, kokia aš jau didelė. Ta mergaitė dar mokosi universitete, ji dar studentė ir visos tos sąvokos jos magistro darbe yra jai tik paprasta teorija ir kad tai, ką aš jai pasakoju, ji klauso ištempus ausis ir kad aš turiu jai ką papasakoti! O dar prieš porą metelių būčiau sėdėjus lygiai taip pat! Laikas tikrai žiauriai greitai bėga. Šniurkšt šniurkšt nosele. Greitai rašysiu Jums įrašus kretėdama kaip epušės lapelis ir niurgzdama, kad anūkai išnešiojo mano dantis. Velnias, o gal kas nors kažkada sustabdys laiką? Na, kai manęs nebeveiks botulinas ir visokios kitokios pagalbinės priemonės?
Todėl man niekada nepatinka kalbėti apie bėgantį laiką, nes visada ir vis daugiau bus jaunesnių už mus. O dabar eikit skaičiuoti visi raukšlių ir galvoti, ką naudingo šiandien nuveikėte. Jeigu nieko – marš į savaitės rutiną: prieš akis ištisos trys dienos pasauliui nuverst.
