Šiandien nieko nebestebina, tačiau daugumą tikrai gąsdina Lietuvos vaikai, jei juos dar galima taip vadinti.
Naujienos, kad paauglės išniekino kapus ar kad paaugliai traukiami baudžiamojon atsakomybėn už žiaurus nusikaltimus, laikraščiuose randamos ne sensacijų skiltyje, tačiau kasdienybės. Aptemus nebebijome valkatų tiek, kiek bijome Lietuvos „jaunųjų sportininkų“ troleibusų stotelėse su garsia muzika iš „krūtų“ telefonų.
Kodėl vaikai nesidžiaugia vaikyste ir žaislus iškeičia į alkoholio butelį? O kas po 5 metų? Mūsų auditorijos ir studentiška duona jiems? Ar tikrai?
(Ne)madingųjų bumas
„Njuspeipis“ pakalbino keletą 11 - 15 metų vaikų, kurie savęs tokiais jau nebelaiko. Pradinė nuomonė apie žmogų susidaro iš jo išvaizdos. Ką byloja paauglių stilius apie juos? Mergaitės rudais it purvas veidais, visos ligi vienos su sportiniais bateliais, striukėmis, aptemptais džinsais ir kuprinytėmis, ant kurių puikuojasi ne pats tikriausias „Adidas“, „Nike“ ar „Puma“ logotipas. Prie šios išvaizdos „priderintas“ vakarinis, ryškus makiažas, blizgantys papuošalai.
Visos mergaitės įnirtingai kartojo, kad mada – jų gyvenimas. „Mada yra mano pašaukimas“, – sako trylikametė, kurios drugeliais bei rožiniu rėmeliu papuošta nuotrauka puikuojasi internetinėje erdvėje ir priduria: „Seku madas visur: parduotuvėse, gatvėse, žurnaluose“. Paklausta, kas, jos nuomone, šiandien yra madinga, ji atsako: „Sportinis stilius, žinoma. Siauri džinsai, bliuzonai ir įdegusi oda“. (Tik neišduokite šios paslapties J. Statkevičiui – aut. past.)
Aktorės, modeliai ir dainininkės
Paauglės, kurios kartojo, kad jų gyvenimo tikslas tapti aktore, modeliu ar dainininke ne itin daug laiko praleidžia prie knygų. Išgirdusios klausimą apie mėgstamiausią pamoką nuščiūva, susimąsto ir kraipydamos galvas atsako: „Kūno kultūra gal… O gal informatika. Kodėl? Nes jos lengviausios.“
Pasiteravus apie šią subkultūrą vienos Kauno miesto vidurinės mokyklos pedagogės, atsakymai nestebino. „Tokio tipo paaugliai mokosi vidutiniškai ir žemiau vidutinio lygio. Jiems svarbiausia – išsiskirti, atkreipti į save dėmesį išvaizda, prastu žodynu, nepaisyti elgesio normų. Tokie mokiniai dažniausiai labai apatiški popamokinei veiklai“, – pasakojo mokytoja.
Pastarąjį teiginį apklaustosios patvirtino su kaupu. Oranžinių fėjų kariuomenės akivaizdžiai pilnos gatvės, troleibusių stotelės, prekybos ir laisvalaikio centrai. Jų laisvas laikas „telpa“ į labai siaurus rėmus: buvimas su draugais, lankymasis kavinėse, ėjimas į klubus, vakarėlius, svaigalų vartojimas. Nė viena iš apklaustųjų per savo laisvalaikį neranda laiko knygai, sportui ar kitai prasmingesnei veiklai.
Trijų juostų armija
Tiesa, mergaitės turi bent kokių nors siekių savo ateičiai, kad ir kokie jie bebūtų. O štai „trijų juostelių muškietininkus“ pakalbinti buvo sunkiau. Pirmiausia dėl to, kad pokalbį trikdė iš jų mobiliųjų telefonų sklindanti rusiška pop muzika, į kurią visi įnirtingai, nors neritmiškai lingavo.
Klausimus apie ateities planus kiekvienas palydėjo savotišku sąmoju, kurį, atrodo, trijuosčiai ir tesupras. Klausimus apie pamokas vainikavo griaudintis juokas, tiksliau – žvengimas, apie išvaizdą – galvos kraipymai: „Nū, kad patogu būtų. Aišku madyngiausia dabar Naik arba koks Adydas...“
Geriausia gynyba – puolimas
Šiandienos paaugliai – tema, kuri vienu metu yra juokinga, baisi, neįtikėtina ir liūdinanti. Kodėl vyksta tai, kas vyksta? Per keiksmažodžių bei svetimybių virtinę jiems iš burnos byra beprasmybės bei užkoduotas gailesčio prašymas.
Kyla klausimas, kurio atsakymas beveik aiškus: ar jų Maslou poreikių piramidės bent pirmasis laiptelis (fiziologiniai poreikiai: maistas, vanduo, pastogė) patenkintas? Ar tikrai kiekvienas turi stogą virš galvos ir garuojančią vakarienę kas vakarą? Jei turi, tuomet kaip saugumo poreikiai: apsauga nuo pavojų ir grėsmių? Ar kiekvienas turi apsaugančias tėvo ir mamos rankas, kurios gina nuo aplinkinių, kurios gina kartais tiesiog nuo blogo sapno? Jei turi, tada ar žmogui verta tapti gatvės kareiviu ir kariauti, iš esmės, pačiam prieš save, prieš savo ateitį ir potencialą?
„Vaikai nebemoka bendrauti, reikšti jausmų. Dauguma jų gyvena su seneliais, tetomis, įtėviais. Tėvai užsivertę darbais arba savomis problemomis, dauguma jų išvykę svetur. Mokykloje labai pastebimas akivaizdus susvetimėjimas, santykiu nebuvimas šeimoje“, – jau tarsi padarytas išvadas tvirtina kalbinta pedagogė. Vaiko gyvensenos pagrindą didžiąja dalimi formuoja tėvai. Jei gimdytojai nesiima auklėti vaikų, juos auklėja aplinka.
tik vaikinai, bet ir panelės pradeda jausti reikiamybę gintis patys, kai nėra tų, kurie apgintų. Taip kyla poreikiai kovoti su vėjo malūnais, pulti pirmiau nei puola Tave. O iškreiptam suvokimui apie grožį įtakos turi ir žiniasklaida. Kas galėtų paprieštarauti, kad gatvėse vaikšto ne augančios olialia pupytės, apsiginklavusios peroksidu ir apatija tobulėti?
Ateitis
Ne, tai nėra auganti studentų karta. Jiems patiems neįdomu, jie nenori, tingi. Kas iš jų išaugs, spėlioti sunkoka ir beprasmiška – laikas viską parodys. Auganti studentų karta dabar ne akropoliuose šmirinėja, o treniruotėse, muzikos mokyklose, dailės būreliuose. Jie nesipaišo veidų ir nebando iškraipyti kalbos, o skaito knygas ir stengiasi gauti gerus pažymius. Vaikų, kurie nuoširdžiai džiaugiasi vaikyste, dar yra. Tiesą, kalbintos mokytojus teigimu, perpus mažiau nei tų, kuriu žaislus keičia į lūpų dažus ir cigaretes...
Agnė Vinkauskaitė
