Skaitytojų laiškai, telefono skambučiai, net mūsų mokykloje besilankančių mokinių tėvų klausimai prašo skirti pokalbiui temą: ar mokyklose tikybos mokymas turėtų tapti privalomu dalyku? Tai itin subtilus klausimas, nes liečiamas mokinio pasaulio formavimas, turįs įtakos būsimo žmogaus asmenybei. Nenorėčiau jo suplakti su politika, bet pasigilinti į diskusijos esmę.
Gerbia laisvės teisę
Šis klausimas ypač sukėlė audrą, kai Seime bandyta įtvirtinti privalomą tikybos mokymą bendrojo lavinimo mokyklose. Skaitytojai nuogąstauja, kad gali taip atsitikti. Ar to reikia? Kalbėjausi su mokytojais, kurių nuomone, privalomas tikybos mokymas galimas tik katalikiškose mokyklose bei gimnazijose. Tik ne valstybinėse švietimo įstaigose.
Prisipažinsiu, kad pradžiugau internete perskaičiusi arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus požiūrį į Seimo vienos frakcijų „šventeivišką“ ketinimą. Vyskupas pasakė aiškiai ir tiesiai: „Toks politikų žingsnis sukelia visiškai nereikalingą įtampą ir pasipiktinimo bangą visuomenėje, neva Bažnyčia siekia priverstinės akcijos“.
Vyskupas išsklaido bet kokias abejones tokiais sumanymais, nepritaria ir neigia tokius siūlymus.
S. Tamkevičiaus nuomone, šiuo metu valstybės mokymo įstaigose esanti dorinio ugdymo pamokų pasirinkimo ir įgyvendinimo tvarka pilnai įgyvendina galimybę visiems norintiems pasirinkti savo konfesijos tikybos ar etikos pamokas.
Arkivyskupas pabrėžė, kad Katalikų Bažnyčia visada gerbė ir gerbia žmogaus laisvės teisę doriniame ugdyme. Jos pažeisti negalima.
Tėvų pėdomis
„Valstiečių laikraščio“ švietimui skirtame priede „Tėviškės šviesa“ pirmajame šių metų numeryje rašiau pokalbį, skirtą Tikėjimo metams. Į jį sulaukiau nemažai atsiliepimų, klausimų. Saugau jaunos motinos laišką. Ji klausia, nuo kada pradėti vaiką mokyti tikėjimo tiesų? „Nuo pat kūdikystės“ paaiškinau. Tai esu pabrėžusi ir minėtame pokalbyje. . Prisimenu vaikystę, kai tėvai mažytę vesdavosi bažnyčion. Mažai ką suprasdavau, bet aplinka, šventos giesmės, Didžiausi tikybos mokytojai – tėvai. Ir jeigu mažylio neįves į tikybos pasaulį – vėliau bus sunku ir netgi vargiai įmanoma įdiegti dukrai ar sūnui tikėjimo vertybes. Prisimenu tėvus, kurie dar visai mažą nešdavosi į bažnyčią.
Didžiausią vaikui poveikį daro tėvų pavyzdys, jų požiūris į Dievą. „Šventų tėvų – šventi ir vaikai“, - senas, bet teisingas posakis. Jame glūdi gili išmintis. Mokytojaudama įsitikinau, kad tikinčių tėvų vaikai drausmingesni, stropesni ir švelnesni. Kaunietis Petras Stoškus taip aiškino tikybos mokymo esmę: „Auginu tris vaikus ir noriu visiems įdiegti meilę tikėjimui ir Dievui. Turėdamas širdyje Aukščiausiąjį, jis niekada neliks vienišas ir nelaimingas. Todėl ir džiaugiuosi, kad mokykloje dėstoma tikyba. Mano vaikystėje niekas net nepagalvojo, kad gali ateiti tokie laikai. Ir visa tikėjimo ugdymo našta gulė ant tėvų.“. Jo nuomone, dėl daugelio visuomenės ydų kaltinti reikėtų sovietinės okupacijos metus ir ateistinį auklėjimą.
Vadovėliai neišugdys kataliko
Jau 20 metų, kai Lietuvos mokyklose dėstomos tikybos pamokos. Vilnietė Violeta Staniulionienė spaudoje papasakojo, kaip ji, buvusi lituanistė, pradėjo dėstyti tikybą. Ji patyrė tai, ką 1990 m. pergyveno mokytojai, pasirinkę mokyti vaikus naujo, iki tol drausto dalyko. Stigo vadovėlių, nekalbant apie patirtį. Tik didelis noras prašviesinti mokinio pasaulį. Per tą laikotarpį daug kas pasikeitė: nauji, dailiai išleisti vadovėliai, mokymo programos. Pedagogės V. Staniulionienės nuomone, tikybos pamokoms reikalinga aukšta kokybė. Ir jos neįtvirtins literatūra ar vaizdingos priemonės, o tik mokytojas. Yra mokyklų, kuriose tikybos pamokas nuo pirmos iki dvyliktos klasės lanko dauguma mokinių.
Geras pavyzdys, kai tikybą dėsto kunigas. Tokių Lietuvoje mokyklų daug, norėtųsi, kad jų ir daugėtų...
Ruošdama šias įžvalgas, tariausi su daugeliu tikybos mokytojų tiek Vilniuje, tiek provincijoje. Palyginti nedaugelis skundėsi, kad į jų dalyką kolegos, ypač mokyklų vadovai, žvelgia kaip į antraeilį, nereikšmingą dalyką. Atseit, meldžiasi... O nepagalvoja, kaip sunku padėti įvairaus amžiaus mokiniui subrandinti tikėjimo grūdą. Tačiau priverstinis tikybos mokymas atneštų tik žalą, būtų nueita tuo keliu, kuriuo eita sovietinėje mokykloje.
Mokinio religinis auklėjimas labai svarbus ir atsakingas. Tik tėvų ir mokytojų pagalba galima nutiesti mokiniui kelią į Tikėjimo, Dievo pasaulį.
Jadvyga Dautartienė , Vilniaus Santariškių konsultacinio mokymo centro direktorė
