Artėjant didžiausioms metų šventėms vėl prasidės gausybė socialinių akcijų, skirtų padėti vaikų globos namuose gyvenantiems vaikams, bet akivaizdu, kad geriausia dovana tokiems vaikams - tėvų meilė ir dėmesys.
Šių metų spalį Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tvarkomoje apskaitoje buvo 114 pageidaujančių įvaikinti šeimų ar asmenų. Dažnai pasigirsta nuomonių, kad įvaikinimo prodedūra Lietuvoje labai komplikuota ir šeima, nusprendusi įsivaikinti globos įstaigoje augantį vaiką, turi įveikti gausybę biurokratinių barjerų, o pats prosesas gali užtrukti iki kelių metų.
Įsivaikinti ryžtasi vis jaunesnės šeimos
Apie tai, kokios dažniausiai priežastys paskatina lietuvius įsivaikinti be tikrųjų tėvų globos paliktus vaikus, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė Odeta Tarvydienė sakė: „Dažniausiai pasitaikanti priežastis – negalėjimas susilaukti biologinių vaikų. 98 proc. įsivaikinti nusprendusių šeimų jų neturi. Pastebime, kad norinčios įsivaikinti šeimos jaunėja: anksčiau statistinis įtėvių amžiaus vidurkis būdavo 40-45 metai, dabar pasitaiko šeimų, kurių sutuoktinių amžius yra iki tridešimties metų. Šiuo metu įtėvių amžiaus vidurkis yra apie 35 metai.“
Paprašyta pakomentuoti, kas lemia, kad norinčių įsivaikinti žmonių amžius jaunėja, pašnekovė sakė: „Tai lemia didėjantis visuomenės sąmoningumas. Šeimos dabar daug drąsesnės nei anksčiau ir viena iš tokio sprendimo priežasčių yra nenoras laukti, galimybės tai padaryti, noras suteikti sąlygas sėkmingai augti vaikui. Anksčiau nuolat buvo kalbama, kad Lietuvoje įvaikinimo procesas labai uždaras, dabar šeimos bendrauja atviriau.“
Pašnekovės teigimu, atvejai, kai įsivaikinti ryžtasi vyresnio amžiaus žmonės, kurie jau yra užauginę savus vaikus, reti: „Tokios šeimos dažniau ryžtasi vaiką globoti nei įsivaikinti“, – sakė specialistė.
Įvaikinimas Lietuvoje – korumpuotas?
Pašnekovė patikino, kad į savo šeimą priimti vaiką iš globos įstaigos nusprendusi šeima susiduria su daugybe visuomenėje sklandančių mitų: „Visuomenė apie tėvų paliktą vaiką galvoja, kad jis turės tokius pat įpročius, kaip ir jo biologiniai tėvai: manoma, kad, jei vaiko tėvai gėrė, tai iš vaiko nieko gero tikėtis neverta, jei mama pasižymėjo laisvu gyvenimo būdu, tai tikima, kad dukra užaugs tokia pat.“
Pastaruoju metu pasirodė ne viena publikacija apie tai, kad įvaikinimo procesas Lietuvoje yra toks ilgas ir komplikuotas, kad net ir geriausių norų turėdami įtėviai dažnai pasiklysta įstatymų labirintuose. Viešumoje net išsakomos nuomonės, kad pasitaiko atvejų, kai įvaikinimą labai „pagreitina“ laiku ir vietoje pasiūlyta pakiša ar draugystė su „naudingais“ žmonėmis, kas jau laikoma tam tikra korupcijos forma.
Komentuodama tokius pastebėjimus, Įvaikinimo tarnybos vadovė sakė: „Pati įvaikinimo procedūra labai aiškiai reglamentuojama įstatymu: vaiko teisių apsaugos tanyba pateikia reikiamus dokumentus, tuomet šeima dalyvauja mokymuose, po kurių ekspertai įvertina šeimos pasirengimą įsivaikinti. Šie mokymai vidutiniškai trunka apie tris mėnesius. Gavę specialistų išvadą, šeimą įtraukiame į pageidaujančių įsivaikinti šeimų apskaitą.“
Pasak specialistės, dažniausiai problemų kyla tuomet, kai šeima pageidauja įsivaikinti metų ar pusės metų kūdikį, nes užtrunka formalumų, susijusių su tėvų valdžios apribojimu sutvarkymas ir visų teisinių procedūrų atlikimas gali užsitęsti iki 2-3 metų.
„Jei šeimos požiūris į įvaikinimą yra lankstesnis ir ji ryžtųsi įvaikinti 2-3 metų vaiką, galimai turintį sveikatos sutrikimų, tuomet procedūra yra skubesnė. Tokios šeimos pasiūlymų susipažinti su galimais įvaikinti vaikais sulaukia greičiau“, – kalbėjo specialistė.
Įtėviai nesveikų vaikų nenori
Moters teigimu, labai svarbus įvaikinimo aspektas yra vaiko sveikata. „Šeimos yra tam ruošiamos ir mokymuose akcentuojama, kad dauguma vaikų, kurie patenka į vaikų globos įstaigas, turi vienokių ar kitokių sveikatos sutrikimų. Yra šeimų, kurios kategoriškai atsisako įsivaikinti vaiką, turintį sveikatos sutrikimų, nors kai kuriais atvejais šie sutrikimai gali būti išgydomi vos vaikui apsigyvenus šeimoje“, – teigė specialistė.
Pasak pašnekovės, daug sveikatos dalykų yra susiję su dėmesiu, meile, kito žmogaus artumo jausmu. „Globos įstaigose kiekvienam vaikui, dėl suprantamų priežasčių, skiriama mažiau dėmesio ir jei šeima nusistato labai griežtus standartus, tai įvaikinimo procedūra užtrunka gerokai ilgiau“, – sakė O. Tarvydienė.
Į klausimą, ar daug pasitaiko atvejų, kuomet įtėviai po kurio laiko savo sprendimo pasigaili ir vaiką grąžina į globos įstaigą, pašnekovė atsakė: „Tokių atvejų nėra daug, bet jų pasitaiko ir tai dažniausiai įvaikinti vaikai tuo metu, kuomet patys tėvais važinėdavo po globos namus ir rinkdavosi. Šeimos paruošimas įvaikinimui kurį laiką buvo labai paviršutiniškas dalykas, o įsivaikinti vaiką yra be galo didelė atsakomybė.“
Tu ne mano mama
Pašnekovės teigimu, vaikui augant šeima susiduria su įvairiomis problemomis, kurių nepatiria biologinės šeimos: „Vaikas klausia, kodėl buvo paliktas, kodėl būtent ši šeima jį pasiėmė, reikia žinoti, kad vieną dieną gali išgirsti sakant „Tu ne mano mama“. Ypač daug krizių būna paauglystės laikotarpiu, nes paauglys ir taip yra maištautojas, o kai vaikas sužino, kad yra įvaikintas, tokių atvejų pasitaiko dažniau.“
Dažnai pasigirsta nuomonių, kad įtėviams keliami tokie griežti reikalavimai, kad vidutines pajamas gaunanti šeima paprasčiausiai „neįtelpa“ į jų rėmus. O. Tarvydienė tokius pastebėjimus vertino kritiškai: „Tai klaidinanti informacija, nes finansinė šeimos padėtis nėra įvaikinimo procesą lemiantis rodiklis. Pats svarbiausias dalykas yra motyvai. Įvaikinti pasiryžusių šeimų pajamos būna labai įvairios: nuo minimalių iki pakankamai solidžių. Vidutinės įvaikinančių šeimų pajamos – apie 2 tūkst. litų.“
Sunkmečiu daugėja įvaikintų ir mažėja paliktų vaikų
Prasidėjus ekonominiam sunkmečiui, pasikeitė gyvenimas ne tik įvairiose valstybinėse institucijose, bet ir šeimose. Nesibaigiančios kalbos apie būtiną taupymą ir tai, kad ateitis nieko gero nežada, anaiptol neskatino optimizmo visuomenėje. Į klausimą, kaip sunkmetis palietė įvaikinimą, pašnekovą atsakė: „Praėjusias metais su nerimu laukėme, kokios bus pasekmės, bet galime pasidžiaugti, kad Lietuvoje buvo įvaikinta 110 vaikų. Tai vienas didžiausių rodiklių per pastaruosius dešimt metų. Nerimavome ir šiemet, bet stebint jau esamus rezultatus matyti, kad bus įvaikinta daugiau nei šimtas vaikų. Žinoma, tai nėra tokie dideli skaičiai, kaip kad mums norėtųsi.“
Pastaraisiais metais mažėjo ir valstybės globai atiduotų vaikų skaičius. Komentuodama galimas priežastis, pašnekovė sakė: „Savivaldybėse atsirado socialiniai darbuotojai, kurie daugiau dirba su socialinės rizikos šeimomis. Anksčiau vaiko paėmimas buvo viena iš priemonių sprendžiant šeimos vidiness problemas, tokias kaip tėvų socialinių įgūdžių trūkumas. Dabar, kai atsirado socialiniai darbuotojai, vaikas iš tėvų paaimamas tik kraštutiniu atveju, kai šeima nepakeičia savo gyvenimo būdo.“
Specialistės teigimu, ateityje planuojama suteikti dar daugiau lengvatų vaikus įvaikinusiems asmenims. „Šiuo metu yra rengiamas įstatymo projektas, kad šeimos, kurios įsivaikina vyresnį nei trejų metų vaiką, galės turėti trijų mėnesių vaiko priežiūros atsotogas su visomis socialinėmis garantijomis. Dažnai įvaikinti vyresnius vaikus šeimos atsisako motyvuodamos tuo, kad su vaiku reiktų pabūti ilgesnį laiką, o ne vos parsivežus į savo namus tuojau pat užrašyti jį į darželį. Reikia, kad tarp vaiko ir įtėvių užsimegztų ryšys, atsirastų kontaktas“, – kalbėjo O. Tarvydienė.
Vaiko lankymas – dvi medalio pusės
Yra šeimų, kurios lanko vaikus, esančius globos namuose: juos pasiima atostogoms, per šventes, bet rimtesniam žingsniui nesiryžta. Apie tokias šeimas specialistė sakė: „Toks vaikų lankymas, pasiėmimas svečiuotis turi ir teigiamų, ir neigiamų aspektų. Gerai, kai šeima su vaiku susidraugauja ir jį lanko nuolat, domisi, kaip jam sekasi. Būna taip, kad apsilanko, pavyzdžiui, atšvenčia gimtadienį ir paskui pusę metų toje globos įstaigoje nesirodo. Vaikai, kurie auga globos namuose, yra labai ištroškę dėmesio, meilės ir toks vienadienis apsilankymas padaro vaikui kur kas didesnę žalą nei yra naudingas. Vaikas turi tam tikrų lūkesčių ir, jei žmogus, kuriuo vaikas pasitiki, po kurio laiko iš jo gyvenimo dingsta, toks žmogus yra ne ką geresnis už tą, kuris jį paliko.“
Pasak pašnekovės, labai svarbu, kad vaikus lankantys žmonės suvoktų, kad jie priima atsakomybę ir įsipareigojimą bei negali žadėti vaikui to, ko negalės įgyvendinti ir taip nesukelti nepagrįstų vilčių ir svajonių.
