Beveik ketvirtadalis lietuvių gyvena ne Lietuvoje ir emigracijos procesas vis dar tęsiasi. Statistikos departamento duomenimis, pernai iš Lietuvos emigravo 53,9 tūkst. gyventojų, ir kas antras emigrantas – 20-29 metų amžiaus. Ar jie išsaugos lietuvišką tapatybę? Tokį klausimą pirmą kartą vyksiančioje atviroje diskusijoje užduos aktualiausias švietimo idėjas ir naujienas pristatanti paroda „Mokykla“.
Atlikus lituanistinių mokyklų užsienyje tyrimą paaiškėjo, kad vaikų jose katastrofiškai mažėja. Tyrimą atlikusio Lietuvių kalbos instituto direktorė Jolanta Zabarskaitė teigia, kad yra dvi pagrindinės priežastys: pirmiausia, labai trūksta tėvų motyvacijos, o antra, kai kuriose mokyklėlėse trūksta mokymo sąsajų su šiuolaikine Lietuva, todėl toks mokymas vaikams atrodo gana archaiškas.
„Lituanistines mokyklėles užsienyje lanko tik 6000 vaikų ir kasmet jų mažėja. Šiek tiek geresnė padėtis Amerikoje, nes ten yra susiformavę senos lietuvybės tradicijos, tuo tarpu Europoje situacija kur kas prastesnė“, – teigia J. Zabarskaitė.
Mokslininkės nuomone, ši poblema turėtų būti sprendžiama valstybiniu lygiu. „Jeigu tose valstybėse, kuriose yra daugiausiai emigrantų iš mūsų šalies lietuvių kalbos egzaminas būtų įteisintas kaip antros užsienio kalbos egzaminas, situacija pagerėtų. Atsirastų motyvacija. Taip yra Airijoje ir ten padėtis šiek tiek geresnė“, – sako J. Zabarskaitė.
Tačiau tarp lituanistinių mokyklėlių užsienyje yra ir gerų pavyzdžių, iš kurių gali pasimokyti Lietuvos švietėjai. Pasak diskusijos emigracijos tema moderatorės, Mokytojų tobulinimo centro direktorės Eglės Pranckūnienės, bus keliamos ne tik problemos, bet pateikiami ir sėkmingi lituanistinio švietimo pavyzdžiai, aptartos tolesnės tapatybės ugdymo bei lituanistinio švietimo perspektyvos.
Jungtinėje Karalystėje, į kurią plūsta didžiausi lietuvių emigrantų srautai, yra nemažai lituanistinių mokyklų, tačiau ne visos jos vienodo lygio. Lituanistinė mokykla „Mano pirmieji mokslai“ Londone gyvuoja jau penkti metai. Jos įkūrėja Simona Staputienė, kuri dalyvaus diskusijoje, teigia, kad mokyklėlę įsteigti paskatino prasti pavyzdžiai. „Mačiau, kad lietuvaičiams užsienyje efektyviai mokyti reikalingas ne konservatyvus mokymo požiūris. Mes dirbame vadovaudamiesi holistine filosofija, kuriame autorinę mokymo programą ir darbo rezultatai yra akivaizdūs“, – sako S. Staputienė.
Londone įsikūrusi lituanistinė mokykla savo veiklą pradėjo su 12 vaikų, o dabar joje mokosi 90 mokinių. Jų gebėjimus tyrė Vytauto Didžiojo universiteto Daugiakalbystės tyrimų centras. Apibendrinus rezultatus išaiškėjo, jog šioje mokykloje besimokančių penkerių-šešerių metų amžiaus mokinių kalbiniai gebėjimai daugeliu aspektų aukštesni, nei Lietuvoje gyvenančių bendraamžių.
Neįtikėtina? Tačiau S. Staputienė mano, kad tokios sėkmės priežastis – jų požiūryje į mokymą, į užsiėmimus, kurie labiau panašūs į smagius žaidimus, nei į rimtas pamokas.„Mes lietuvių emigrantų vaikus su gimtąją kalba supažindiname ne kaip su sunkiu mokslu, bet siedami ją su patirtimi ir pasaulio pažinimu. Mūsų šūkis: žaisk, tyrinėk, kurk ir mokykis“, – sako S. Staputienė.
Patys emigrantai teigia, kad didžiausia lietuviškos tapatybės išsaugojimo problema – vidinės motyvacijos nebuvimas. „Didžiausia motyvacija ko nors siekti – pritapti savo aplinkoje. Kai atsiduri angliškoje aplinkoje, stengiesi pritapti prie jos ir lietuvybės išsaugojimas praranda aktualumą“, – sako Andrius Gailiūnas, nuo devynerių metų su šeima gyvenęs Jungtinėje Karalystėje, dabar – programos „Renkuosi mokyti“ mokytojas, dirbantis Sedos V. Mačernio gimnazijoje.
Diskusijoje bus galima susipažinti su įvairiausiomis nuomonėmis ir patirtimis. Čia dalyvauti kviečiami mokytojai, galintys ir norintys pasidalinti gerąja kalbos mokymo patirtimi su kolegomis, dirbančiais užsienyje. Taip pat kviečiami lituanistinių mokyklėlių užsienyje steigėjai, emigracijoje gyvenantys lietuvaičiai bei visi, kuriems rūpi kaip išlaikyti ir puoselėti lietuvių kultūros tęstinumą emigracijoje.
