Į mūsų gyvenimą nuolat pasibeldžia nauji žmonių veidai. Vieni išlieka ilgam, kiti išnyksta kaip rytmečio rūkas. Tačiau atsiranda ir tokių išrinktųjų, kurie mūsų širdyse pasilieka amžiams. Tai dažniausiai būna artimi giminaičiai ar nepaprastai mums svarbūs draugai, atsidavę ir supratingi.
Tačiau kaip bebūtų gaila, sielos draugų šiandien surasti nėra paprasta. Jie, tarsi maži miško grybai, slepiasi po nukritusiais medžių lapais. O kas juos pamato, tampa pačiais turtingiausiais žmonėmis, nes supranta, jog nuoširdi draugystė yra neįkainuojama vertybė.
Tenka pastebėti, jog jaunimas itin neatsargiai renkasi draugus ir tik vėliau pastebi, jog greta esantis žmogus yra ieškantis tik sau naudos veidmainis. Bet, deja, tokia draugystės forma šiandien pati populiariausia. Už bet kokį ryšį laukiama atitinkamo atlygio ar paslaugos. Bet koks santykis su žmogumi yra paremtas išankstiniu pamąstymu – „dėl ko vertėtų tapti draugais?“. Tai stipriai jaučiama visose amžių grupėse ir socialinėse terpėse.
Bene labiausiai su įvairiomis draugysčių formomis susiduria jaunimas, nes paauglystės laikotarpiu nesinori būti vienišam. O draugai yra puiki priemonė krėsti išdaigas, juokauti, pasikalbėti apie viską, kartu džiaugtis ir liūdėti. Tik gaila, ne visada mus supantys draugai yra su mumis nuoširdžiai atviri.
Štai septyniolikmetė Klaudija dūsauja, kad su ja visa klasė stengiasi gerai sutarti ir palaikyti ryšius vien todėl, kad ji gerai mokosi. „Per atsiskaitymus raštu, manęs nuolat prašoma, jog leisčiau kitiems nusirašyti mano teisingus atsakymus, o pertraukų metu neatsiginu maldavimų, jog duočiau nusikopijuoti savo sąsiuvinius su namų darbais“ – apgailestauja Klaudija.
„Tai tik patvirtina, kad aš reikalinga tik dėl naudos ir tuo pačiu jaučiu kaltę, jog per mane kiti patys savo galva nesistengia mokytis“ – atvirauja mergina.
„Kažkodėl nujaučiu, kad su manimi visi nori draugauti vien todėl, jog mano tėvai yra mokytojai. O mokytojų vaikai, mano manymu, yra vieni populiariausių mokykloje“ – pasakoja septintokė Adelė, pridurdama, jog lankydama menų mokyklą, ten draugų ji rado žymiai mažiau, kadangi ten jos tėvų niekas nepažįsta.
Tuo tarpu Dovas išgyvena, kad jį supa būrys draugų dėl to, kad jis yra turtingų tėvų sūnus. „Kiekvienais metais vis ryškiau pastebiu, kad į mane klasiokai žiūri kaip į ypatingą asmenį. Pertraukų metu niekada nebūnu vienas. Ypač perdėtą lipšnumą jaučiu iš merginų, jos mane net persekioja, nors nesu nei itin gražus, nei koks moksliukas“ – stebisi Dovas.
Donata taip pat pastebi, jog didelę įtaką draugystėms turi tėvai ir socialinė padėtis. Štai jos mama yra puikiai žinoma visuomenėje moteris, dėl to iš klasės draugų ir mokytojų mergina sulaukia nemažai dėmesio.
„Apie mano mamą nuolat visi klausinėja, o tuo pačiu ir aš pati tampu išskirtinė. Tai, be abejo, pritraukia daugiau draugų, bet vis dažniau pradedu galvoti, jog jie su manimi bendrauja tik iš smalsumo“ – teigia devintoje klasėje besimokanti Donata.
O penkiolikmetis Eimantas, priešingai, draugų turi mažai. „Esu iš itin problematiškos asocialios šeimos, todėl nepritampu prie savo bendraamžių, nes neatrodau taip madingai ir „kietai“ kaip kiti. Mokykloje tebūnu tik pajuokos objektas, bet skaudžiausia, kad ir mokytojai mane nuvertina, žiūri kaip į kokį raupsuotą.
Nors klasėje yra ir daugiau vaikų iš asocialių šeimų, tačiau kažkodėl nuo manęs visi šalinasi labiausiai“ – su liūdesiu pasakoja Eimantas, pridurdamas, kad draugų randa tik internete. „Bendravimas virtualiai man žymiai malonesnis, nes vaikai manęs nepažįsta, nežino mano šeimos padėties, todėl į mane žiūri rimčiau. Čia niekad nesulaukiu jokių patyčių ar užgauliojimų“ – džiaugiasi Eimantas.
Dešimtokė Fausta iš visų pašnekovų atrodo pati laimingiausia. Mergina tikina, kad draugų jai niekada netrūksta, nes ji pati su visais maloni ir draugiška. „Aš įsitikinusi, kad jei esi pats geras draugas kitam, tai būtinai sulauksi šilto atsako ir iš kito žmogaus.
Tik nuo pačios asmenybės, charakterio ir jo pasaulėžiūros priklauso, ar gyvenimas bus pripildytas draugų. Ir dar, aš niekada nebendrauju su tokiais, kurie yra nutolę nuo jautrumo ir gėrio, todėl mano draugų rate nėra blogų žmogeliukų. Mes visi gerai sutariame ir vienas kitą gerbiame“ – savo požiūrį į draugystę išdėsto Fausta.
Be draugų gyvenimas būtų nuobodus ir monotoniškas. Tačiau ne visuomet draugystė mums atneša tik teigiamas emocijas. Tad norint patikrinti savo draugų nuoširdumą, būtina pasikliauti liaudies išmintimi, kuri byloja, jog draugą nelaimėje pažinsi. Jei tokiose situacijose artimas žmogus nusigręžia, neištiesia pagalbos rankos, vadinasi, jo negalima vadinti draugu.
Lina Skučienė
