Šešiolikmetė Rūta Žibaitytė yra jauniausia kada nors Lietuvoje vykusio dainų konkurso dalyvė. Prieš porą savaičių didžiojoje „Muzikos akademijos“ scenoje ji visiems įrodė, jog amžius – ne kliūtis, ir trauktis be kovos mergaitė neketina.
Nors vienuoliktokės dienotvarkė užpildyta intensyviomis repeticijomis bei mokslais, ji sako randanti laiko naujam savo hobiui – krepšiniui, nepamiršta draugų, skiria laiko šeimai ir elgiasi ne kaip nors kitaip, nei dauguma moksleivių. Tai, jog šeštadieniais jos veidas puikuojasi LNK eteryje, – tik pati pradžia dideliame džiazo pasaulyje.
Rūta Žibaitytė (asmeninio archyvo nuotr.)
Kada pradėjai dainuoti?
Dainuoju nuo mažens. Dar darželyje mane pastebėjo vadovė ir nuvedė į konkursą ,,Dainų dainelė“. Tačiau tai tebuvo pati pradžia. Vėliau, sulaukusi devynerių metų, pradėjau lankyti Danguolės Aukselienės vadovaujamą džiazo grupę ,,KIWI“. Joje sėkmingai dainuoju iki šiol.
Papasakok apie savo pasiekimus.
Viena, kaip vokalistė, dainavau nedaug kur. ,,All stars“ bare vykdavo visiems gerai pažįstami karaoke konkursai. Būdama 14-os, ten užėmiau garbingą antrąją vietą – tąkart nosis nušluosčiau visiems pilnamečiams. Tačiau daugiausia laurų susižeriame su grupe ,,KIWI“, mat aktyviai važinėjame po olimpiadas bei konkursus.
Rūta Žibaitytė (asmeninio archyvo nuotr.)
Kodėl nusprendei dalyvauti muzikiniame TV konkurse Muzikos akademija?
Tiesiog, manau, jog tai puiki galimybė išbandyti save. Jei suteikiamas šansas parodyti tai, ką gali, platesnei auditorijai, kodėl gi juo nepasinaudojus?
Grupėje „KIWI“ atlieki džiazą, o štai šou muzikinis formatas kiek kitoks. Ar nebijai išsižadėti džiazo žanro, pradėjusi dainuoti TV konkurse?
Net neketinu atsisakyti džiazo. Kas benutiktų, esu tikra, jog ir po „Muzikos akademijos“ mano repertuare išliks džiazo dainų. Žinau, jog šis žanras man visuomet išliks priimtiniausias.
Eidama į realybės šou tikėjaisi išgarsėti ar parodyti Lietuvai savo vokalinius sugebėjimus?
Be jokių abejonių – atskleisti vokalinius sugebėjimus. Žinoma, mintis, jog galbūt būsiu pastebėta, taip pat žavi, tačiau man svarbiausia parodyti tai, ką moku. Tikiu, jog šis konkursas gali padėti būti įvertintai. Man svarbu gauti ne tik pagyrų, bet ir profesionalių patarimų ar netgi kritikos. Juk iš klaidų mokomės, o kritika visuomet verčia pasitempti.
Rūta Žibaitytė (asmeninio archyvo nuotr.)
Kuo išsiskiri iš kitų dalyvių? Kodėl žmonės turėtų už tave balsuoti?
Manau, esu charizmatiška asmenybė. Viską darau užtikrintai ir gyvai. Tikiu savo daina, jaučiu ją ir perteikiu klausytojams taip, kaip kužda mano širdis. Visada laikiausi įsikibusi tiesos, jog nuoširdumas užkariauja net ir šalčiausius melomanus.
Nebijai, kad šou pakenks tavo mokslams?
Žinoma, truputėlį nerimauju. Tačiau labai stengiuosi ir tikiu, jog pastangos nenueis šuniui ant uodegos.
Papasakok apie savo laisvalaikį. Gal be dainavimo egzistuoja kažkoks kitas pomėgis, hobis ar aistra?
Tiesą sakant, yra. Paskutiniu metu su draugais žaidžiame krepšinį. Tai po truputėlį tampa mano hobiu. Žinau, jog kiekvienas penktadienis man praeis puikiai, nes kartu su geriausiais draugais prakaitą liesiu lauko krepšinio aikštelėje. Užtai ir šalčių baiminuosi – taip norisi, kad tų penktadienių dar daug būtų (šypsosi).
Įsisukusi į televizijos pasaulį, be abejo, susidūrei ne tik su gražiąja jo puse. Ar tavęs negąsdina konkurencija? Turbūt sulauki ne tik pagyrų, bet ir pavydžių žvilgsnių?
Konkurencijos kol kas visiškai nejaučiu, vieni kitų atžvilgiu esame labai draugiški, visada vieni kitus padrąsiname ir jaučiamės it tikra šeima. Džiaugiuosi, jog dalyvaudama „Muzikos akademijoje“ turiu galimybę ne tik dainuoti, bet ir bendrauti su mielais žmonėmis. Juos vadinu savo bendraminčiais bei draugais.
Na, o piktų žvilgsnių dar nepastebėjau. Komentarų skaitymams taip pat nešvaistau laiko – manau, jog paskui tikrai liūdnos mintys užplūstų. Man svarbiausia, jog gaunu šiltą palaikymą iš artimiausių žmonių: šeimos bei draugų.
Rūta Žibaitytė (asmeninio archyvo nuotr.)
Papasakok apie savo eilinę darbo dieną. Kada atsikeli, ar pusryčiauji, kada išbėgi iš namų ir t.t.? Visiems labai įdomu, kaip gyvena jauni, bet jau žinomi žmonės.
Kaip ir dauguma moksleivių, keliuose anksti ryte, nusiprausiu, užkandu vaisių (čia mano įprasti pusryčiai) ir skubu į autobusą. Po pamokų dažniausiai būna džiazo repeticijos. Jei lieka laiko, bėgu su draugais žaisti krepšinio. Grįžusi namo pietauju, na, o paskui suku galvą prie namų darbų. Pasiilsiu klausydama muzikos ir einu miegoti. Visada su džiaugsmu laukiu savaitgalių. Tiesa, nuo šiol šeštadienių nebeturiu – jie skirti „Muzikos akademijai“, tačiau kaip ir kiekvienas normalus jaunuolis, savaitgalį tapatinu su ilgesniu miegu ir „tūsais“ (šypsosi).
Ko palinkėtum tiems jauniems dainininkams, kurie turi puikius vokalinius duomenis, nori save realizuot, bet neranda tam tinkamos terpės ar galimybės?
Visų pirma, gyvenime svarbu turėti tikslą, jo siekti ir tikėti tuo, ką darai. Tai padeda atrasti savo vietą po saule.
Na, o visiems jauniesiems talentams palinkėčiau nebijoti dalyvauti tokiuose šou kaip aš – juk niekada negali žinoti, kada tau nusišypsos sėkmė.
Kaip įsivaizduoji save ateityje?
Na, turiu kažkokią viziją, kuo norėčiau tapti. Man patrauklios atrodo lietuvių mokytojos, miuziklų atlikėjos bei teisininkės karjeros. Lyg ir nieko bendro neturi šios trys specialybės, bet tikiu, kad kažkuri iš jų yra man skirta.
Ina Puzakinaitė
