Grafų Zubovų kurtas ir miestui dovanotas parkas miesto valdžių buvo pasmerktas degradacijai ir, anot pašnekovų, virto siaubinga, klaikia, tamsia, nykia, apleista erdve, kuri labiau atstumia, o ne traukia.
Sujaukta kultūros vertybė
Kaštonų alėja pro „Aušros“ skulptūrą, prie kurios niekas niekada neneša gėlių ir nesėdi ant suoliukų (nes, architekto Algimanto Černiausko manymu, skulptūra “ne rekreacinė“, o be to kurta visai kitai erdvei), vienu pagrindinių išgraužto cemento taku einame į senąjį parką, dar vadintą Zubovų, Karolio Požėlos, Didždvario.
Beveik vidury tako stūkso trikamienė liepa. „Tai rodo, kad parko alėjų sistema po karo buvo sujaukta ir liko nesutvarkyta“, — sako architektas.
Žinoma, atkurti dvarą, kaip pilną vertybę, anot A. Černiausko, nebeįmanoma, nes dar prie Zubovų palikuonių XX amžiaus pradžioje per parką buvo nutiesta dabartinė Aušros alėja, prakirsti vartai, pastatytas bankas, o parkas tapo ne reprezentaciniu rūmų parku, bet miesto dalimi.
Tačiau dabar, pastebi A. Černiauskas, ši miesto dalis į parką mažiausiai panaši. Stichiška takų sistema, neaiškiose vietose išdygę suoliukai, tebestovintys per pusę nulaužti medžiai, neprižiūrimos buvusių „lyg ir gyvatvorių“ liekanos.
„Parkas įtrauktas į kultūros vertybių registrą, o tai dar labiau kompromituoja — parko vertės mes nematome“, — stebisi architektas.
Čia nėra žalių vejų — viskas skendi niūrioje paunksmėje. Išskyrus vienui vienintelę nupjautą aikštelę už Menų fakulteto, buvusių Zubovų rūmų.
Aikštė be funkcijos
Nors ši aikštė, dar kitaip vadinama stadionu, priklausytų miestui, ją prižiūri Menų fakulteto darbininkai. Per miesto gimtadienius kelis kartus čia buvo pastatyta scena, vyko džiazo koncertai, šiauliečiai ėmė džiaugtis nauja miesto erdve. Tačiau tuo viskas ir baigėsi.
Dabar pačiame aikštės viduryje, vietoj kažkada buvusios gėlių klombos, lyg instaliacija, stūkso šiukšlių dėžė.
Architekto A. Černiausko manymu, ši aikštė — puiki natūrali erdvė, jau pritvinkusi kultūros vyksmui, belieka tai įvardyti. Arba reikia turėti tikslą ir palaipsniui jį įgyvendinti. Tik reikia tuo užsiimti.
Rekreacinė, edukacinė funkcija
„Jei centrinis miesto parkas savo dydžiu ir vieta labiau tiktų triukšmingiems, atraktyviems dalykams, tai senasis parkas turėtų atlikti gryną rekreacinę, galbūt edukacinę funkciją, — sako A. Černiauskas, — Tai turėtų būti tvarkingo ir ramaus poilsio vieta, kur galėtum ramiai pasėdėti per pietų pertrauką. Čia galėtų vykti koncertai, rytiniai pabuvimai vaikams“.
Architekto manymu, senajame miesto parke reikėtų išlaikyti aukštesnį kultūros lygmenį: jei koncertai — tai tegul groja pučiamųjų orkestras, džiazas ar bliuzas. Arba, pavyzdžiui, galėtų lankytis vaikų vežimo teatras.
Laiptai į niekur
Einant į parką gilyn, matyti teniso klubui „Senas parkas“ priklausantys teniso kortai — bene vienintelė sutvarkyta parko erdvė. Jais, tiesa, gali naudotis tik klubo nariai, tačiau dažniausiai šie kortai tušti.
Leidžiantis dar viena terasa žemyn, laiptais, vedančiais į žaliuojančią dobilieną — tarsi į niekur, atsiduriame kažkada buvusioje vaikų žaidimų aikštelėje, kur tarybiniais laikais stovėjo namelis-gaidys, karuselė, iš to laiko išlikęs betono tiltelis, vedantis virš tako.
Trys sugadintos čiuožyklos-drambliukai akivaizdžiai nenaudojamos. Parke — jokios gyvybės.
„Iš esmės viskas gražiai nuterasuota, tik gaila, kad laiptai veda į niekur — į kažkokį šabakštyną“, — sako A. Černiauskas.
IŠ PARKO ISTORIJOS
Zubovų parkas (nuotr.siauliukrastas.lt) (nuotr. Balsas.lt)
Parkas alsavo gyvybe
Zubovų dvaro sodybos komplekso dalis — parkas, kuris, spėjama, pradėtas kurti XVIII amžiaus pabaigoje, visada alsavo gyvybe.
Šiaurės vakarinėje dalyje pasodintas vaismedžių sodas. Nuo sodo parką skyrė alėja, XX amžiaus pradžioje pradėta vadinti Kaštonų alėja. Senieji kaštonai apie 1940-uosius metus išdžiūvo, šiandien žaliuojantys medžiai pasodinti pasibaigus Antrajam pasauliniam karui.
Parko išplanavimas buvo taisyklingo stačiakampio formos. Rūmų kiemą puošė apvali medžių ir krūmų klomba, įrengta prieš pagrindinį fasadą.
XIX amžiaus antroje pusėje buvo paruoštas naujas, angliškasis parko apželdinimo projektas.
Tuo metu parkas buvo puikiai prižiūrimas. Šiaulių visuomenė už nedidelį mokestį buvo įleidžiama pasidžiaugti krūmų ir gėlių kompozicijomis. Didelė dalis Didždvario sodybos su parku buvo aptverta mūrine tvora.
Grafo Nikolajaus Zubovo pastangomis, aktyviai dalyvaujant apskrities dvarininkams, XIX amžiaus II pusėje senajame parke, didelėje aikštėje prie Mintaujos kelio buvo organizuojamos žemės ūkio parodos, šiam tikslui parke specialiai pastatyta vasaros auditorija su estrada ir sėdimomis vietomis publikai.
1922 metais Zubovai 3,6 ha parką padovanojo miesto visuomenei su sąlyga, kad jis bus pavadintas grafų Nikolajaus ir Aleksandros Zubovų vardu ir naudojamas kaip viešas miesto parkas. Vėliau jis buvo praplėstas, naujojoje dalyje įrengtos dvi teniso aikštelės, numatyta įrengti vasaros teatrą ir vaikų aikšteles. Tarpukariu parkas miestelėnų buvo labai mėgstamas ir vasarą pilnas žmonių. 1934 metais jame buvo įrengtas garsiakalbis, kuriuo vakarais transliuodavo Kauno radijo programą ir muzikines laidas. Po karo parkas pavadintas Karolio Požėlos vardu ir buvo mėgiama šiauliečių laisvalaikio pramogų vieta. (Parengta pagal „Aušros“ muziejaus informaciją)
Taip pat skaitykite:
