Praėjusiais metais šioje srityje buvo sertifikuota 16 ūkio subjektų, besidarbuojančių 35 991,46 ha plote bei į rinką tiekiančių daugiau kaip 400 pavadinimų laukinių augalų produktų. Apie tai, kaip ir kada rinkti žoleles, kad jos turėtų teigiamą poveikį žmogui, savo patirtimi dalijasi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Žemės ūkio akademijos (ŽŪA) Agronomijos fakulteto doktorantas Marius Lasinskas.
Nuostabus augalų pasaulis
VDU ŽŪA studijuojantis M.Lasinskas pagal specialybę – farmacininkas. Jis save vadina žolininku, mokančiu žmones pažinti vaistinius augalus gamtoje ir teisingai juos vartoti. Todėl Marius, supažindindamas laukinių augalų rinkėjus su nuostabiu augalu pasauliu, pirmiausia pataria atkreipti dėmesį į tinkamą pasiruošimą žoliavimui.
„Nuo senų senovės mūsų seneliai ir proseneliai labai gerbė augalus. Prieš eidami jų rinkti iš vakaro pasiruošdavo švarius, šviesios spalvos drabužius. Vasaros metu dažniausiai tai būdavo lininiai drabužiai. Ryte atsikėlę, jie su niekuo nesikalbėdavo, pasimelsdavo, pagrodavo senoviniu instrumentu ar padainuodavo, kad susikauptų ir mintys būtų šviesios, o nuotaika – puiki“, – pirmąją taisyklę, tinkančią ir šiandieniniam žoliautojui, įvardijo VDU ŽŪA doktorantas.
Pašnekovas pridūrė, kad jei žolių rinkėjo nuotaika – bloga, jam nevertėtų eiti žoliauti, nes bus surenkamas ne vaistas, ne maistas, bet nuodas.
Dėkingumas gamtai
Pasak M.Lasinsko, žoliautojams, atėjusiems į žolelių pievą ar mišką, privalu padėkoti gamtai už jos teikiamas gėrybes, nepalikti gamtoje rastų šiukšlių.
„Žoliautojai neturėtų peržengti šiukšlių ir vien tik surinkti vaistingus augalus. Supraskite, kad gamta rankų neturi. Kas tuomet turėtų pagelbėti gamtai būti švariai? Taigi nepamirškite gamtai padėkoti ir padarykite gerą darbą – surinkite šiukšles“, – antrą žoliavimo taisyklę atskleidė jaunas vyras.
Žolininkas akcentavo, kad gyvenime yra labai svarbus dėkingumas už viską, ką mes gauname. Pasak Mariaus, nuėję į parduotuvę matome kainas, užlipdytas ant batono, ant sviesto. Tačiau žoliaudami gamtoje niekada neišvystame etiketės su kaina, prikabintos ant pušies spyglio, ar kiaulpienės žiedo.
„Todėl naivus žmogus gali pamanyti, kad gamtoje viskas yra už dyką ir gali rinkti viską, kiek tik nori. Taigi kiek augalų reikia surinkti, ar visus rastus būtina nuskinti? Juk negalima visų žolelių susigriebti, ypač retų augalų, kurie draudžiami rinkti ar įrašyti į Raudonąją knygą“, – sakė pašnekovas.
Atsakingumas ir saikingumas
Žolininkas moko laukinių augalų rinkėjus žoliauti atsakingai ir saikingai.
„Žoliautojai turėtų 25 proc. žolelių pasilikti sau, o 75 proc. palikti gamtai. Tarkime, radote 12 jonažolių, tad sau pasiimkite 3, o gamtai palikite 9.
Taip yra sąžiningiausia. Be, abejo, tiksliai su skaičiuotuvu skaičiuoti nereikia, tiesiog pakanka žinoti, kad sau pasiliekame mažesnę augalų dalį“, – trečią žoliavimo taisyklę dėstė M.Lasinskas ir trumpai papasakojo apie vaistinį augalą jonažolę. Augalą nuo šimto ligų.
Jonažolė stiprina mūsų nervinę sistemą, tonizuoja visą organizmą, suteikia jėgų, ištvermės, gerina nuotaiką, virškinimą, kepenų darbą ir kt. Pasak pašnekovo, jonažolė stipriausiai veikia tuomet, kai yra surinkta birželio mėnesį – ties Rasų švente.
Vartojamas visas augalas virš žemės. Tačiau dažniausiai renkamos 15–20 cm viršūnėlės, nes apatinė stiebo dalis būna kieta, lapai sudiržę.
VDU ŽŪA doktorantas pabrėžė, kad tikri, patyrę žolinčiai besiruošdami rinkti ir renkantys vaistažoles vadovaujasi visomis aukščiau išvardytomis trimis taisyklėmis. Tačiau jomis turėtų vadovautis visi ekologiškų laukinių augalų rinkėjai. Tuomet surinktos vaistažolės daug geriau pagelbės sveikatai.
Auga daug vaistažolių
M.Lasinskas džiaugėsi, kad mūsų šalyje auga daug vaistažolių, kurių kvadratiniame pievos metre galima suskaičiuoti kartais net iki 20. „Mes gimėme Lietuvoje – nuostabioje žemės vietoje, todėl ir augalai mums geriausiai gali padėti tie, kurie auga čia pat.
Neverta jų ieškoti ir vežtis iš kitų kraštų. Gyduolės žolelės auga šalia mūsų ir mūsų organizmui yra priimtinesnės bei artimesnės už atvežtines“, – pasakojo jaunas vyras.
Jis teigė, kad Japonijoje 2006 metais darytame vaistinių augalų tyrime ženšenį, gvazdikėlius ir kitus augalus pralenkė mūsų lietuviška kiaulpienė. Ji – viena iš geriausių pasaulio augalų. Kiekviena šios nuostabios vaistažolės ląstelė yra naudinga: tiek šaknys, tiek lapai, stiebai, žiedai, net sėklos.
Farmacininkas, VDU ŽŪA doktorantas pastebi, kad žmonės dažnai kiaulpienę klaidingai vadina piktžole. Ją, pasak Mariaus, reikia vadinti geražole, nes ji yra viena iš geriausių vaistažolių. Beje, dirvinė čiužutė, dirvinis asiūklis, trikertė žvaginė, notrelė, dilgėlė, garšva, ir t.t. – visos jos yra geražolės.
Gamtos stebuklai žiemą
Tiems žoliautojams, kurie gamtos stebuklus nori surasti žiemą, VDU ŽŪA doktorantas patarė susibičiuliauti su spygliuočiais: pušimis, eglėmis, kadagiais. Jis atskleidė ir „žiemos arbatos“ receptą, tinkantį šaltuoju metų laiku, ypač peršalus, skaudant gerklei, ar jaučiant nuovargį.
„Į termosą įdėkite saują vienos rūšies spyglių, arba spyglių mišinį iš eglės, pušies ir kadagių lygiomis dalimis, vienam litrui karšto, bet ne verdančio vandens. Palaikykite mažiausiai 2–3 valandas, o dar geriau per naktį. Gerkite su medumi kelis kartus per dieną profilaktiškai. O jei susirgote – tiek, kiek norisi“, – arbatos receptu pasidalijo Marius.
Žolininkas pateikė gydytojo Hipokrato receptą, kurį jis siūlydavo savo ligoniams, besiskundžiantiems apsunkusiu kvėpavimu, antsvoriu, prasta nuotaika. Receptas visai paprastas: išeikite porai valandų pasivaikščioti į pušyną, eglyną, ar kadagyną, kur tereiks kvėpuoti ore esančiais vitaminais – lakiomis medžiagomis, fitoncidais.
