Aušrinė Šėmienė VL žurnalistė
XIX a. poeto Vladislovo Kondratovičiaus-Sirokomlės provaikaitė Zina Gineitienė, ilgus metus savo sodyboje glaudusi benamius vaikus, suaugusiuosius ir senelius, dabar kuria bendruomenę, kurioje žmonės nežino, kas yra pyktis.
Svarbiausia – veikti
„Mano gyvenimo principas – veikti“, – sakė Mykolo Romerio universiteto dėstytoja ekonomikos mokslų daktarė Zina Gineitienė. Jos charakterį suformavo anksti užklupusios negandos: jai buvo vos dveji su puse, kai sovietai sušaudė tėvą, o mamą išvežė į Sibirą. Tiesa, mažajai Zinai pasisekė, nes ją globojo dėdės šeima ir močiutė. Giminės našlaitę apsupo didžiule meile. Zinos mama iš Sibiro grįžo po dvylikos metų, tačiau moteris tikina beribę mamos ir giminių meilę jaučianti iki šiol ir norinti ją skleisti kitiems – ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams, augalams, žemei. „Man viskas miela, visiems norisi kažką duoti, globoti“, – teigė Zina ir pridūrė, kad labai blogų žmonių nėra. Buvo pas ją užklydusių vyrų „iš tiurmos“, pabendravo, pabuvo kartu ir tapo geresni. Žinoma, būna, kad visko prikrečia, tuo metu labai skauda, kad apsirikai – norėjai, kad būtų geriau, o nepavyko. Bet vėliau vis tiek viskas išeina į gera. „Kartais net savęs nesuprantu, nežinau, kas esu. Žinau tik viena – gyvenimas duotas nemokamai ir už jį reikia atidirbti. Kol esi gyvas, reikia dirbti“, – sakė moteris.
Senų mąstymas
Zina ekonomikos studijas baigė Vilniaus universitete, o po to net 46 metus ten dėstė. Moteris juokauja, kad mokė studentus ekonomikos, nors pati iki šiol nežino, kas gi ta ekonomika. Jai priimtinesnė senoviška ekonomika, kai buvo manoma, kad gerai gyvens tie, kurie bus atsakingi ir taupys. Šiais laikais tokia idėja nemadinga, ypač tarp jaunimo, nes jiems visko reikia čia ir dabar. Gal todėl, svarstė Zina, ir neužgyveno turtų. „Pinigų neturiu, bet ir neskurstu, nemirštu, – sakė ji. – Mano visas turtas – žmonės. Turiu silpnybę jauniems žmonės, niekada nesu ant jų supykusi.“ Ir šie tai jaučia – Zina iki šiol bendrauja su buvusiais studentais, kurie prieš 40 metų baigė studijas. Dar dėstytoja turi silpnybę nenaudojamiems daiktams. Sako, kai mato išmestą daiktą, jai net suskausta: juk jį darydamas žmogus įdėjo dalelę savo širdies, o mes nevertiname – metame į šliukšlyną. Zina renka tokius daiktus, vežasi į sodybą, ir ten jie tarnauja dar daug metų. Prieš trisdešimt metų sodyba Vilnijos krašte, tarp Maišiagalos ir Pikeliškių, moters gyvenime atsirado kone atsitiktinai. Kai mirė Zinos mama, šeima pardavė jos namą. Netrukus Zinai kartu su sutuoktiniu Kazimieru kilo mintis, kad gautus pinigus reikia ne investuoti į būstą sostinėje, o keltis į kaimą. „Dievas visada mane lydi, myli ir pataria – visada juo pasikliauju, kai išgristu jo balsą“, – sakė ji. Ilgai ieškoję, sutuoktiniai rado parduodamą sodybą. Bet 1986-aisiais nebuvo paprasta ją įsigyti: pinigus šeimininkams sumokėjo iš karto, o dokumentus pavyko sutvarkyti tik po dvejų metų. Nepraėjus nė penkeriems metams po sodybos įsigijimo mirė Zinos vyras. Moteris liko viena su keturiais poros globotiniais. Tie vaikai buvo našlaičiai, pas šeimą atsikėlė iš vaikų namų, kuriuos rėmė Gineičių šeima.
Atėjo gyventi
Kartą pora buvo paprašyta pakrikštyti vaikus. Jie sutiko, bet į krikštynas pavėlavo. Tačiau tai Gineičiams nesutrukdė pripažinti tuos vaikus krikštavaikais. Sutuoktiniai jiems pasakė: jei bus sunku, ateikite. Ir jie atėjo keturiese. Iš pradžių, atrodė, tik atostogoms. Tačiau atostogos greitai baigėsi, vėliau baigėsi ir mokslo metai, o mažyliai į vaikų namus negrįžo.
Zinos vyras mirė staiga. Moteris nebuvo pasirengusi laidotuvėms ir neturėjo pinigų juodai dienai. O čia dar keturi vaikai. Pokalbis buvo rimtas: „Pinigų neturiu, jūs galite grįžti į vaikų namus arba likti – kaip nors prasimaitinsime.“ Taip ir buvo – blynai, košės ir sausa duona.
Dabar tie vaikai – jau ne vaikai. Mergaitė gyvena Paryžiuje, ji tapo dailininke, ištekėjusi už prancūzo, sukūrė puikią šeimą. Vienas berniukas baigė studijas Vytauto Didžiojo universitete, kitas buvo išvažiavęs į Ameriką, bet grįžo į Lietuvą ir dabar laimės ieško čia. O trečias buvo tapęs statybininku, bet nuklydo.
Šie keturi vaikai buvo ne vieninteliai, užklydę į Zinos namus. Čia buvo priimami visi, kas neturėjo kur prisiglausti. Būta ir gerų, ir pijokų – lietuvių, rusų ir net baltariusių, buvo vaikų ir senelių. O tą laiką, kai sodyboje gyveno iš namų išvarytas aštuoniasdešimtmetis, Zina prisimena labai gražiai, nes jis buvo labai tvarkingas ir nuoširdžiai prižiūrėjo ūkį. Kiti, būdavo, kad užgerdavo ir nesigėdydavo apvogti. Zina viską ištvėrė, nes tikėjo, kad, žmogui parodžius širdį, atsivers ir jo širdis. Ir ji neklydo. Vienas iš kalėjimo grįžęs vaikas jai buvo prikrėtęs visokių šunybių, bet išaugęs rado gerą merginą, susituokė, dabar abu turi versliuką ir pukiai gyvena. Dar viena Zinos remta mergaitė daro mokslininko karjerą. Moteris nebeįstengia suskaičiuoti visų gyvenusiųjų sodyboje.
Svajonės žlugo, bet...
Prieš keturiolika metų Zina ir klebonas Bronislovas Jaura netoli sodybos, Karvio kaime, įkūrė lietuvišką mokyklą. Tačiau moteris turėjo ir daugiau svajonių – norėjo įkurti senelių ir šeimyninius vaikų namus, kad „vaikai išmoktų gerbti senatvę“. „Mačiau, kad našlaičiai išauga puikiais žmonėmis ir sukuria gražias šeimas, ne prastesnes nei kiti. Prirašiau daugybę laiškų apie savo viziją, trejus metus vaikščiojau įrodinėdama, kad reikia tokių namų“, – prisiminė dėstytoja. Bet jos viltys, atsimušusios į kietas valdininkų kaktas, sudužo. Tačiau tai moters įkarščio neatvėsino. Ji turėjo 15 hektarų žemės: du buvo pirkusi už čekius, o kitus paveldėjo iš ją užauginusio dėdės, kuris žemės buvo gavęs kaip savanoris. „Žemė – ne pardavimo objektas. Žemė, medžiai, paukščiai – Dievo dovana, o tai, kad mes tuo momentu esame kažkokie biznieriai, nieko nereiškia. Išeisi ir viską paliksi. Bet nesinori išpustyti, kas gražiai sukaupta“, – sakė Zina.
Moteris įregistravo ekologinės gamybos ūkį, kuriame dabar mūkia dvi karvės, telyčia, žirglioja baltas arkys ir bliauna 22 avys, o aplink dar šmirinėja 3 šunys ir katės. Globotiniams ji padovanojo savo žemės. Vėliau netoliese įsikūrė ir buvusių jos studentų. Jauni žmonės stato molinius namus, jie įkūrė Melkio kaimo bendruomenę. Prie jų ėmė glaustis ir kiti iš sostinės norintys pabėgti gydytojai, matematikai, informatikai, verslo žmones. „Beveik visi jie – vegetarai, turi po du tris vaikus ir galvoja apie jų ateitį: kaip jų nevežioti mokytis į Vilnių, kaip juos auginti sveikoje aplinkoje, kaip auklėti, kad perimtų tėvų vertybes ir mylėtų žemę“, – tikino moteris.
Kartą visi susėdę nusprendė, kad reikia įkurti mokyklą, ne bet kokią, o eksperimentinę. Tai bus žalioji kaimo mokykla, pamokos vyks gamtoje. Visos pamokos bus tarpusavyje susijusios. Nors vaikai mokysis pagal programą, čia bus ir laboratorijų, kuriose bus kepama duona, drožiama, bus ir bičių avilių, vaikai patys sodins ir augins daržoves, prižiūrės gyvulius. „Gamtos pažinimas bus tikras, tikroje gamtoje, o ne klasėje – teorinis“, – tikino Zina.
Kaip tarė, taip ir padarė
Tėveliai, tarp kurių yra ir pedagogų, sukūrė mokymo programą. Ir šiemet Karvio mokykloje jau dūzgia dvi darželinukų grupės, yra devyni Melkio pirmokai. Vaikai laukia, kada duris atvers jų mokykla. Patalpas remontuoja patys tėveliai. Tie, kurie gali, duoda pinigų, o tie, kurie jų neturi, prisideda darbu. Pluša visi po darbų, vakarais, savaitgaliais. Niekas neskaičiuoja, kas kiek ko įdėjo, visi dirba be atlygio. O Zina nesilauja stebėtis: tiek rūpesčių, o žmonės nesipyksta, susitikę apkabina vienas kitą, pabučiuoja.
Planuojama statyti ir kitą mokyklos korpusą. Jis bus ypatingas: patalpas apšvies saulės baterijos, į tualeto unitazų bakelius tekės lietaus vanduo, o vaikai nuo mažumės darniai gyvens su gamta. Būreliams jau vadovauja savanoriai – bendruomenėje yra skulptorių, veltinio meistrų, muzikų. „Pas mus augs naujo mąstymo vaikai“, – tikino Zina. Jau dabar jie kitokie – ramūs, vienas kito neniauja, gražiai žaidžia.
Melkio mokykla prieinama visiems. Dabar į ją atvežami vaikai ir iš sostinės Valakampių rajono, ir iš netoli esančių Eitminiškių, kitų kaimų. Tikimasi, kad jau kitąmet čia bus ne tik antrokų, bet ir trečiokų, ketvirtokų. O už 7 kilometrų, tarsi palaikymas melkiečiams, kuriasi dar viena Valdorfo mokykla.
Mokytojai gyvena šalia
Mokytojus vaikams išsirinko patys tėvai. Jie – irgi molio namų gyventojai, kurie lenkiasi gamtai. O Zina atriekė dar savos žemės jų nameliams statyti – kad gyventų šalia, su bendruomene. Svajoja, gal ir internatą ten pavys įrengti, kad ir tolėliau gyvenantys vaikai galėtų lankyti Melkio mokyklą. Kai jie paūgės, reikės gimnazijos su amatų dirbtuvėmis. Jų steigėjas irgi bus bendruomenė. „Nesitikime, kad valstybė mums padės, – abejojo Zina. – Visi pastatai, kuriuos pastatysime, bus mūsų bendruomenės. Vakarais, kai vaikai nesimokys, galėsime rengti įvairius seminarus ir mokymus miestiečiams.“ Dabar Zina prie sodyboje esančio piliakalnio žada kasti šulinį ir šventą vandenį iš jo semti svirtimi. „Ne viskas matuojama pinigais“, – priminė ekonomistė.
