R. Čepienė pasakoja, kad suorganizuoti išvyką į žirgyną neįgaliesiems, judantiems vežimėliais, vaikštynėmis ar turintiems kitokių judėjimo sunkumų, nėra paprasta: „Žirgynų aplink Vilnių yra, tačiau ne viename man pasakė, kad pas juos nėra specialiai mokytų žmonių, kurie galėtų padėti judėjimo negalią turintiems žmonėms saugiai pajodinėti, juolab nėra specialios įrangos.“
Priimti septynetą žmonių, judančių neįgaliojo vežimėliais, ir dar būrelį turinčių judėjimo sunkumų, taip pat neįgaliuosius lydinčius jų artimuosius sutiko tik Lietuvos žirgynas. Rūta pasakoja, kad nuvažiuoti viešuoju transportu taip pat nepavyko, nes į Riešę važiuojančių autobusų salonuose netilpo 7 rateliais judantys žmonės, todėl teko prašyti, kad autobusą skirtų Neįgaliųjų dienos centras.
Rūta pasakoja, kad treneriai neįgaliesiems aprodė visą žirgyną, o vėliau visi susidraugavo su kumelaite Daile, ramiu ir gerai paruoštu jodinėti žirgu – net tie, kurie nedrįso jodinėti, būdami šalia žirgo pasijuto drąsiau ir, kas be ko, gavo daug gerų emocijų.
Džiaugsmingos emocijos
Neįgaliųjų dienos centro lankytoja R. Mereckaitė sako turinti daug sveikatos bėdų ir lėtinių ligų. Žirgai jai visada labai patikę, būti šalia jų visada keldavo džiugias emocijas. Užkelta ant žirgo vaikystėje ji nukrito, tad pirmoji patirtis buvo nelinksma. Šią vasarą ji jojo ant pabalnoto žirgo ir sako, kad jausmas buvo nenusakomas. Rimutė pasakoja, kad jai, turinčiai stuburo bėdų, buvę sunku užlipti ant žirgo, tačiau žirgyno darbuotojai ją su žirgu nuvedė ten, kur buvo laiptukai. „Man pasisekė, kad galėjau pajoti žirgu ne manieže, o gamtoje. Pajodinėti gamtoje buvo slapta mano svajonė“, – prisipažįsta Rimutė.
R. Čepienė sako, kad visi apsilankę centre buvo laimingi. „Labai norėtume nuvykti į Kurtuvėnus, į jojimo paslaugų centrą, tačiau ir vėl bėda su transportu. Iki Šiaulių atvažiuotume traukiniu, o kaip į Kurtuvėnus nukakti neįgaliųjų vežimėliais?“ – garsiai mąsto Rūta. Palinkėję jai rasti geradarių, kurie padėtų Vilniaus neįgaliųjų centro lankytojams, pokalbį apie hipoterapiją tęsiame su Šiaulių universiteto Sveikatinimo, hipoterapijos ir sporto centro hipoterapijos specialiste kineziterapeute Jurgita Rutkiene.
15
21
31
Apie teigiamą žirgų įtaką žmogaus savijautai žinota dar antikos laikais. Gydomasis jojimas šiuo metu plačiai taikomas įvairiose pasaulio šalyse. Ar patartumėt bandyti savo negalią palengvinti jojimu žmogui, judančiam neįgaliojo vežimėliu?
Kiekvienas atvejis yra individualus, tačiau noriu pabrėžti, kad mums tik atrodo, jog mes ant žirgo sėdime. Iš tiesų mūsų kūnas reaguoja į mūsų padėtį ant žirgo kaip į stovėjimą. Taip pat ir žmogaus, kuris dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali vaikščioti ir sėdi neįgaliojo vežimėlyje, nugara, stuburas, pilvas, dubuo į jojimą reaguoja kaip į ėjimą. Vienas pagrindinių dalykų, ką daro hipoterapija, – tai gerina mūsų pusiausvyrą ir koordinaciją. Be to, gerina abiejų kūno pusių simetriją, taigi ir laikyseną, funkcionalumą. Jeigu žmogus sėdi tik neįgaliojo vežimėlyje, nedirba jo pilvas, dubuo, kyla bėdų, nes sulėtėja žarnyno peristaltika, jam sunkiau kvėpuoti, nes diafragmos judėjimas yra blokuojamas. Žirgo šiluma žmogų šildo, o judesiai mažina žmogaus kūno raumenų, ypač pritraukiamųjų kojų raumenų, spastiškumą (įtampą).
Jeigu negalintis vaikščioti žmogus sėdi ant žirgo apimtas baimės, ar yra naudos jo sveikatai? Gal neįgalus žmogus galėtų joti atsigulęs?
Manyčiau, kad per jėgą ant žirgo žmonių sodinti negalima, juolab turinčių judėjimo negalią. Nėra gerai joti per ilgai, nes pervargus raumenys nebeatsipalaiduoja. Be to, kiekvienas atvejis yra individualus. Pavyzdžiui, turintiems skoliozę – šoninį stuburo iškrypimą – jojimas gali būti ne tik nenaudingas, bet ir kenksmingas. Tačiau svarbu, kokio laipsnio yra skoliozė. Jeigu lengvo, jodinėjimas gali išeiti į naudą. Manęs klausia, ar tiesa, kad neįgaliam žmogui geriausia joti atsigulus. Iš karto pasakysiu, kad ne. Atsigulęs gali joti tik vaikas. Suaugęs žmogus – kas kita. Juk kalbame ne apie dramblį, o apie žirgą. Be to, svarbu atsižvelgti į vaiko motorinę raidą. Pavyzdžiui, vaikas geba sėdėti, bet nesugeba šliaužti – tada guldome jį ant žirgo ir stimuliuojame būtent tuos judesius, kurie artimi šliaužimui; jeigu vaikas negeba ropoti, tai ant žirgo jį guldome keturiomis. O suaugęs? Mes nemokome jo šliaužti ar ropoti, negalintį vaikščioti žmogų mes stipriname sėdintį ant žirgo.
Dirbate su žmonėmis, turinčiais judėjimo negalią. Ar yra buvę labai sėkmingų hipoterapijos atvejų?
Kartą iš Biržų atvyko vyriškis po sunkios galvos traumos. Sėdintį neįgaliojo vežimėlyje jį pas mus atlydėjo žmona. Ji sakė turinti maža vilties, kad vyras pakils, bet norinti išbandyti, kuo gali padėti jojimas. Vyriškis buvo kantrus klientas, dirbo noriai, ir net sunku patikėti, bet po mėnesio jis jau nebesėdėjo neįgaliojo vežimėlyje, o ėjo pasiremdamas lazda. Dabar dirbame su moterimi, kuri jau 20 metų serga išsėtine skleroze ir juda tik neįgaliojo vežimėliu. Jos nugara labai sustingusi, sulinkusi į kuprelę. Pirmieji kartai buvo labai sunkūs, moteris pavargdavo, tačiau pati prašė mūsų dirbti toliau. Pamažu pradėjo gerėti jos laikysena, moteris pradėjo tiestis, jau galėjo kiek atsipalaiduoti, o tada ir lengviau kvėpuoti. Išsėtinės sklerozės, kad ir kaip gaila, mes nepagydysim, tačiau džiaugėmės, kad nors kiek palengvėjo.
Ar pavyksta padėti įveikti nerimą, baimę tiems klientams, kurie bijo žirgų?
Visi mes bijom nepažįstamų dalykų. Manau, svarbu pasitikėti specialistu ir žirgu, tačiau jeigu žmogus jaučia panišką baimę ir negali su ja susidoroti, geriau palaukti ar iš viso atsisakyti hipoterapijos.
Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė.
