Širvintų „Atžalyno“ progimnazijoje kartu su visais mokosi ir nedidelių, ir didelių specialiųjų poreikių turintys mokiniai. Pasak mokyklos direktorės Daivos Klimienės, jiems skiriama ypač daug dėmesio, su specialiųjų poreikių turinčiais mokiniais dirba švietimo pagalbos specialistų komanda, kurią sudaro specialusis pedagogas, socialinis pedagogas, logopedas, psichologas. Kadangi mokykloje nėra mokytojo padėjėjų, šie specialistai gelbsti mokytojams – prireikus paima vaikus iš klasės ir dirba su jais atskirai švietimo pagalbai pritaikytose patalpose.
„Dažniausiai specialiųjų poreikių vaikai mokosi pas specialistus per matematikos, lietuvių kalbos pamokas. Per kitas būna klasėse su kitais vaikais“, – aiškina direktoriaus pavaduotoja Rita Suchockienė.
Jei mokytojai pastebi, kad vienam ar kitam vaikui sunku suspėti su klase, kad jam reikėtų mokymo programą pritaikyti ar individualizuoti, mokytojai kartu su švietimo pagalbos specialistais pradeda pirminį mokinio specialiųjų poreikių vertinimą. Pritaikytos ir individualizuotos programos parengiamos pagal kiekvieno mokinio specialiųjų poreikių pobūdį.
Gelbsti vieni kitiems
Direktoriaus pavaduotoja R. Suchockienė pabrėžia, kad specialiųjų poreikių turintys vaikai – galimybė mokytojui tobulėti kaip profesionalui, nes jis privalo vienu metu mokiniams pateikti keletą užduočių, versijų, pritaikytų skirtingiems mokinių pasirengimo lygiams, iš anksto suplanuoti, ką keis, jei kas nors nepasiseks.
D. Klimienė pasidžiaugia, kad mokykloje dirba patyrę, ilgametį darbo stažą turintys pedagogai. Jie geba paskirstyti dėmesį visiems mokiniams, taip pat – ir tiems, kuriems reikia daugiau pagalbos. Progimnazijos vadovė patenkinta nuoširdžiu specialiojo pedagogo ir logopedo Tomo Labanausko, socialinės pedagogės Renatos Gasparavičienės darbu.
Direktoriaus pavaduotojos teigimu, specialiųjų poreikių turintiems vaikams reikia ypač daug dėmesio, būtina pažinti kiekvieno individualius poreikius ir prisitaikyti prie jų: „Mokykloje yra mokęsi Aspergerio sindromo savybių turintys vaikai. Juos turime mokyti emocinio stabilumo, valdyti pykčio priepuolius. Kitus vaikus mokome tolerancijos ir supratimo, gebėjimo suprasti kitokį klasės draugo elgesį.“
Pasak R. Suchockienės, ypač svarbus dėmesys paauglystės sulaukusiems mokiniams. Šiuo laikotarpiu išryškėja naujos problemos, vyksta virsmai, lūžiai vaikų viduje, todėl pasitaiko, jog pedagogų iki tol dėtos pastangos nueina vėjais.
1887 m.
1934 m.
1959 m.
„Niekada negali numatyti, kaip seksis specialiųjų poreikių turinčiam mokiniui, kiekvienas vaikas – atskira istorija, – sako direktoriaus pavaduotoja. – Kartais atrodo, kad jis gebės žengti pirmyn, galės tobulėti, bet nutinka atvirkščiai. Kai kada netikėtų rezultatų sulaukiame iš tų vaikų, iš kurių progreso nesitikėjome.“
R. Suchockienė pasakoja ir apie nuotolinio mokymo patirtis. Kai kurių dalykų specialiųjų poreikių turintys vaikai mokėsi su specialiuoju pedagogu, tėvai buvo patenkinti kryptinga jo pagalba: „Dažnu atveju ne visi pirmūnai pasirodė itin gerai, atsiskleidė tie, kurie buvo vidutinių gebėjimų, tyleniai. Jie mobilizavosi ir pasiekė labai gerų rezultatų. Gerėjo vaikų savarankiškumo įgūdžiai, mokymosi planavimas, sutelktumas. Džiaugiuosi pedagogais, kurie puikiai sugebėjo persiorientuoti, sėkmingai suplanuoti veiklas, sudominti vaikus ir vienodai padėti visiems.“
Pagalba – labai įvairi
Tam, kad vaikai sėkmingai integruotųsi į mokymo procesą, svarbus tėvų palaikymas. Deja, nemažai specialiųjų poreikių turinčių vaikų – iš socialiai apleistos aplinkos. „Būna, kad tokie vaikai į mokyklą ateina nuplyšusiais ar ne pagal sezoną parinktais batais. Tenka juos perauti ar perrengti – tam savo kabinete turiu drabužių, batų šalpos fondą, kurį papildo darbuotojai ir mokinių tėvai“, – pasakoja socialinė pedagogė R. Gasparavičienė.
Kitas kraštutinumas – tėvų hipergloba. Mokytojams tenka raginti tėvus, kad suteiktų savo vaikams daugiau savarankiškumo, kad nedarytų visko už juos.
Muzikos mokytoja, dabartinių šeštokų klasės vadovė Gražina Gudonienė turi nuomonę apie tai, kaip pedagogai privalėtų bendrauti su mokinių tėvais. Tam, kad kontaktas būtų sėkmingas, svarbus tiesioginis ryšys: „Kartais, nutikus incidentui, mokytojai ateina skųstis klasės vadovui, prašo, kad jis informuotų apie tai mokinio tėvus. Visada raginu juos su tėvais bendrauti tiesiogiai, ne „sugedusio telefono“ principu. Kaip žinia, kiekvienas žmogus, perduodamas informaciją, ją šiek tiek kitaip interpretuoja, todėl informacijos perdavėjo neturi būti. Kas susidūrė su viena ar kita problema, tas ir privalo ją išspręsti.“
Svarbus specialistų bendradarbiavimas
Pasak R. Gasparavičienės, siekiant padėti specialiųjų poreikių turintiems vaikams, būtinas specialistų bendradarbiavimas. „Dirbame ranka rankon su specialiuoju pedagogu ir logopedu T. Labanausku. Jis pats veda pamokas, taip pat vertina mokinius, praneša, jei pastebi socialinį ar pedagoginį vaiko apleistumą, – tada vaikus įtraukiu į socialinių įgūdžių grupelę. Su jais dirbame atskirai“, – sako socialinė pedagogė.
Ne mažiau svarbus ir institucijų, kitų mokyklų bendradarbiavimas. Progimnazija bendradarbiauja su Ukmergės specialiosios „Ryto“ mokyklos ugdytiniais.
Pora metų iš eilės vasarą „Atžalyno“ mokykloje rengtos vasaros dienos stovyklos. „Specialiųjų poreikių turėjo apie 70 proc. stovyklavusių vaikų. Buvo didelis iššūkis suderinti vaikų, turinčių fizinę, proto ar psichikos negalią, poreikius. Veiklų sugalvojome daug ir įvairių – organizavome knygų skaitymą, vaikai mokėsi prisistatyti, kalbėti, lyderystės, veikė socialinių įgūdžių ugdymo grupė, – pasakoja R. Gasparavičienė. – Kiekvienam vaikui suteikėme galimybę pabūti lyderiu.
Štai viena mergaitė labai prašėsi atlikti mokytojos vaidmenį. Iš pradžių baiminomės, kad kiti vaikai jos neklausys, bet viskas puikiai pavyko. Specialiųjų poreikių turintiems vaikams, o ypač paauglystėje labai svarbu būti kartu su visais, realizuoti savo gebėjimus.“
Specialistė ir kasdieniame darbe stengiasi sugalvoti įdomių veiklų. Jei klasėje kyla problemų, mokinį ištinka pykčio priepuolis, socialinė darbuotoja atsiveda jį į savo kabinetą, pamoko mokytoją ir vaikus, kaip derėtų reaguoti į emocines audras. Kartu su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais ji iš kartono pasigamino namelį, kur šie mokiniai gali užsidaryti, nusiraminti, pabūti vieni.
Patirtinės veiklos padeda išspręsti problemas
R. Suchockienės teigimu, ypač daug pedagogų išradingumo reikalauja patirtinis ugdymas, paremtas praktinėmis veiklomis: „Toks ugdymas vaikams rodo, kad mokymosi džiaugsmą galima patirti netradicinėje plotmėje. Visas skiriamas užduotis stengiamės priartinti prie gyvenimiškų situacijų. Į visas veiklas įsijungia ir specialiųjų poreikių turintys vaikai.“
Mokytojai stengiasi netradiciškai, išradingai, naudodamiesi patirtiniu ugdymu, spręsti savo darbe kylančius iššūkius.
„Pernai rugsėjį gavau penktokus, vaikai buvo labai skirtingi, – pasakoja sako G. Gudonienė. – Vienas – turintis labai didelių specialiųjų poreikių, kita mergaitė – emocinių problemų, dar viena – labai menkus socialinius įgūdžius. Pirmą kartą per 35 darbo metus supratau, kad nebeišmanau, kaip bendrauti su auklėtinių klase. Yra toks terminas „sunki klasė“. Visą praėjusių metų rugsėjį jis buvo vartojamas kalbant apie mano vaikus.“
Leidus mokyklos vadovams ir sutikus mokinių tėvams mokytoja kartu su patirtinio mokymo ekspertais „Whatansu“ penktokams surengė patirtinę stovyklą. Įprastai tokios stovyklos trunka 3 dienas, bet ši, surengta mokykloje, truko vos 1,5 dienos – penktokai negrįžo namo nuo aštuntos ryto iki kitos dienos pusės trijų, nakvojo mokykloje.
„Su vaikais dirbo Mindaugas Vidugiris, Jurga Vidugirienė, Rimantas Ivanovas, Darius Krasauskas, Gintarė Liubinaitė. Kiekvienas vaikas, taip pat ir turintys emocinių ar mokymosi sunkumų, mokėsi būti geriausia savo paties versija, stengėsi suprasti, jog nebūtina turėti išskirtinių gabumų, kad galėtum patirti sėkmę. Žaidybinės situacijos suteikė galimybę išsisakyti, išspręsti dideles ir mažas problemas“, – tvirtina G. Gudonienė.
Jos teigimu, progų pasižymėti stovykloje turėjo visi vaikai. Jie kartu rašė klasės taisykles, beje, čia aktyviausias buvo specialiųjų poreikių turintis vaikas. „Nors jam nesisekė užrašyti minčių, bet idėjų jis turėjo daugiau už kitus, – sako mokytoja. – Stovyklaudami penktokai suprato – jei laikaisi taisyklių, gali patirti daug smagių dalykų, jei jas pažeidinėji, be reikalo prarandi daug laiko. Štai antrosios dienos rytą visi rengėmės dienos žygiui. Taisyklė buvo tokia: iškeliaujam tik tada, kada visi tylim. Vienas žodis – šimtas žingsnių atgal. Kol vaikai kalbėjo, tol vaikščiojo atgal. Vėliau suprato – jei būtų laikęsi taisyklių, būtų patyrę daugiau smagių nuotykių.“
Vaikai patiria džiaugsmą
G. Gudonienė džiaugiasi, kad po stovyklavimo klasėje įvyko esminių pokyčių, užsimezgė tvirtesnis ryšys tarp vaikų, atsirado supratimas, priėmimas, palaikymas, mokiniai išmoko spręsti iššūkius per žaidimą. „Atsirado klasės komanda, liko mažiau trinties. Be to, apie savo mokinius sužinojau tokių dalykų, kokių nebūčiau sužinojusi iki aštuntos klasės. Negaliu sakyti, kad viskas pasikeitė it spragtelėjus pirštais – klasė keitėsi į gera visus mokslo metus. Dabar jau apie mano šeštokus nekalbama blogai“, – šypsosi mokytoja.
Širvintiškiai aktyviai dalyvavo Žemės ūkio ministerijos bei programos „Leader“ ir žemdirbių mokymo metodikos centro parengtoje Šviečiamosios gyvulininkystės programoje, kuri Lietuvos vaikams sudarė sąlygas pažinti gyvulius ir paukščius. Širvintų progimnazijos komanda konkurse „Augink, rūpinkis, mylėk“ tarp 5–8 klasių mokinių laimėjo antrąją vietą Lietuvoje.
Specialiųjų poreikių turintys vaikai dalyvauja ir kitose patirtinėse veiklose, kartu su visais važiuoja į žirgyną, kur turi galimybę pajodinėti vadovaujant profesionaliam treneriui. „Kai matai, kokias emocijas patiria jodinėjantys vaikai, supranti, kad svarbiausia ugdant vaikus – emociniai išgyvenimai, patirtas džiaugsmas, išsakyta svajonė. Labai svarbu, kad mokiniai gali su džiaugsmu keliauti tolyn, mokydamiesi iš savo gyvenimo patirties“, – sako G. Gudonienė.
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.
