Tėvystė nėra paprasta. Kiekvieną dieną pasitinkame iššūkius ir vis kažką naujo. O kartais – žinias, kurioms visiškai nesame pasiruošę: „Tėti, mama, aš esu homoseksualus.“
Tema, kuria diskutuojama mažai, tačiau diskutuoti reikia. Kaip priimti, reaguoti, susitaikyti?
Diskutuojame su mokslų daktare, mama, turinčia homoseksualų vaiką, LGBT palaikytoja Rasa Račiene ir psichologe Sonata Vizgaudiene.
Dukros homoseksualumas
Rasa, užaugusi mažame miestelyje, Kuršėnuose, sako, kad iki tol, kol sužinojo, jog dukra homoseksuali, apie LGBT nieko nežinojo.
„Nei mano aplinkoje, nei mano supratime iš principo neegzistavo šita tema. Žinojau, kad darbe yra vienas homoseksualus žmogus, tačiau žinios apie tai ties čia ir pasibaigė“, – sako Rasa.
Susidūrimas su homoseksualumu šeimoje nebuvo priimtas, kad tai yra kažkas „wow“, „kaip gerai“, „kaip aš džiaugiuosi“. „Mes, tėvai, visi praeiname tą tylųjį priėmimo kelią“, – atvirauja mama ir prisipažįsta, kad yra daugybė mamų, kurios, sužinojusios, verkia kelis mėnesius, yra mamų, kurios savęs klausia „o kodėl man“. Vis tik kiekvienas toks atvejis yra iššūkis šeimai.
Homoseksualumo ženklai
Psichologė Sonata Vizgaudienė akcentuoja, kad net pirmoko berniuko žodžiai „man patinka berniukai, nes jie kvepia“ gali būti ženklas, kad vaikas – homoseksualus, gali formuotis pojūčiai.
„Ženklų, – sako psichologė, – yra visokių, net susijusių su žaidimais, potraukiais, polinkiais, bet nebūtinai, kartais tai gali ir nepasimatyti augant vaikui.“
Tėvams svarbiausia – nepradėti vaiko spausti, atvirai stebėtis, kaip jam gali patikti tos pačios lyties žmogus.
Negalima tėvams imtis „perauklėjimo“ vaidmens, reikia tiesiog stebėti vaiką, klausytis, ką jis sako, ir jokiu būdu nedaryti spaudimo. „Tačiau natūraliai, pamatę užuomazgas, tėvai išsigąsta, jiems būna šokas“, – pabrėžia psichologė.
Būtina suprasti, kad homoseksualumas nėra pasirenkamas, jis nėra išmokstamas, ir tai jau įrodyta.
„Nėra taip, kad mano vaiką kažkas tokiu padarys“, – sako S. Vizgirdienė.
Paslapties išlaikymas
Rasa Račienė – mama, turinti homoseksualią dukterį, sako ir skaičiusi, ir girdėjusi „sunkiųjų“ istorijų, kaip vaiko nepriima tėvai.
Net internete buvo paviešintas mamos ir dukters susirašinėjimas, apie kurį kalbėti, sako Rasa, liežuvis neapsiverčia.
Sunku patikėti, kaip mama savo vaikui gali rašyti pačius baisiausius žodžius, pavyzdžiui, jeigu būtų žinojusi, kad ją užgrius tokia nelaimė, ji būtų pasidariusi abortą.
„Kaip su tokia žinia paskui gyventi vaikui“, – klausia R. Račienė. Pati Rasa sako žinanti, kad kiekvienas vaikas, supratęs, kad yra homoseksualus, išgyvena sutrikimą. Būtent dėl to ji ragina visas mamas ramiai kalbėtis su vaikais, bendrauti, neprarasti ryšio ir padėti vaikui atrasti save ir padėti eiti vienokiu arba kitokiu keliu.
Jaunam žmogui nėra paprasta prisipažinti pačiam sau, kad jis nėra toks, kokie yra mama ir tėtis. Vaikas taip pat nueina savo kelią.
Palengvėjimas, anot Rasos, ateina tada, kai vaikas randa panašių į save ir gali prisipažinti „aš toks – ne vienas“.
„Tėvai paprastai“ – tai „Tėvų darželio“ ir tv3.lt rengiama tinklalaidė, kurioje Simonas Urbonas kartu su specialistais kalbina žinomus Lietuvos tėvus be ribų, be užuolankų, atvirai ir paprastai apie viską – vaikus, šeimos problemas, psichologiją, ligas, santykius ir tiesiog gyvenimą.
Tinklalaidę žiūrėkite straipsnio pradžioje arba „Tėvų darželio“ YouTube kanale:
Tinklalaidėje kalbame apie:
00:00 – pradžia
00:21 – pašnekovių ir temos pristatymas
01:17 – Rasa nieko nežinojo homoseksualumą
06:59 – kaip pastebėti, kad vaikas homoseksualus
11:40 – dukros prisipažinimas, kad yra homoseksuali
15:50 – kaip save priima homoseksualus vaikas
20:40 – ką daryti vaikui, kurio nepriima tėvai
24:22 – gyvenimas paslaptyje – „pasiskolintas“ gyvenimas
25:49 – ką reiškia „queer“?
27:55 – kaip tėvams padėti LGBT vaikui
33:38 – homoseksualių žmonių teisės
35:59 – mitai apie homoseksualumą
39:14 – vaikai homoseksualius vaikus priima laisviau
