Specialistai rekomenduoja žindymą, jei moteris turi pieno, tęsti antraisiais gyvenimo metais ir dar ilgiau, jeigu vaikeliui to reikia. Ilgiau prie motinos krūties prašosi jautresni vaikai.
Netrukus gimdysiu. Labai norėčiau, kad turėčiau pieno ir vaikelį galėčiau maitinti kuo ilgiau. Tačiau draugė sako, kad ilgas maitinimas pakenks mano krūtims. Norėčiau žinoti, ką apie tai mano gydytojai. Iki kada kūdikį maitinti krūtine yra normalu? S.R.
- Papasakokite plačiau apie žindymo naudą kūdikiams ir mamoms, kokia ji?
Kazimieras Vitkauskas
- Žindymas dar vadinamas natūraliu maitinimu, nes pati gamta sukūrė ir milijonus metų tobulino būtent tokį būdą aprūpinti kūdikį visada šviežiu, šiltu ir švariu visaverčiu maistu. Iš motinos pieno medžiagų auginamos mažojo žmogaus kūno ląstelės, jis teikia energiją naujai gyvybei ir saugo nuo infekcijų ir daugelio kitų ligų. Juk girdėjome sakant, kad motinos pienas – ne tik maistas, bet ir vaistas. Su pienu į vaiko organizmą iš motinos kraujo atkeliauja net ir gyvų ląstelių, galinčių gaudyti ir naikinti ligų sukėlėjus mikrobus. Žindymas krūtimi užtikrina fizinį ir emocinį artumą, svarbų kūdikio saugumo jausmui ir asmenybės raidai bei harmoningiems motinos ir vaiko santykiams. Be to, žindymas saugo ir motinos sveikatą nuo pat to momento, kai ką tik gimęs kūdikis paguldomas ant jos krūtinės. Naujagimis, žįsdamas krūtį, refleksiškai skatina susitraukti gimdą, taip padėdamas jai išstumti placentą ir sustabdyti kraujavimą. Žindymas pagerina kalcio pasisavinimą moters organizme, todėl ilgai žindžius retesni kaulų lūžiai dėl jų trapumo – osteoporozės – vyresniame amžiuje. Statistiškai įrodyta, jog neturėjusios abortų, gimdžiusios ir kūdikius žindžiusios daug rečiau suserga kiaušidžių ir gimdos vėžiu bei dažniausia moterų onkologine liga – krūties vėžiu.
- Šviežias gyvulių pienas žmogaus kūdikiui yra biologiškai svetimas sudėtimi, todėl gali pridaryti bėdų. Kokių?
- Taip, gyvulių pienas žmogaus kūdikiui yra biologiškai svetimas, sudėtimi visiškai kitoks ir gali pridaryti bėdų: sutrikdyti virškinimą ir medžiagų apykaitą organizme, alergizuoti. Pavyzdžiui, karvės piene baltymų yra tris kartus daugiau negu motinos piene, trūksta arba visai nėra daugelio medžiagų, kurios būtinos mažo vaiko augimui ir vystymuisi bei atsparumui prieš ligas. „Kūdikių maistelis“ ant parduotuvių lentynų savo esme yra tam tikromis medžiagomis papildyti karvės pieno milteliai. Taigi – konservai, kasdien ir tie patys. Ar tai galėtume pavadinti sveika mityba nuo pat kūdikystės?
- Iki kokio amžiaus patartumėte žindyti? Kada reikia pradėti primaitinti kūdikį?
- Iki šešių mėnesių amžiaus kūdikiui reikia vien tik motinos pieno. Po to pradedama duoti ir kitokio, papildomo maisto, tačiau iki vienerių metų mamos pienas išlieka pagrindiniu maistu. Pasaulinė sveikatos organizacija rekomenduoja žindymą tęsti antraisiais gyvenimo metais ir dar ilgiau, jeigu vaikeliui to reikia. Ilgiau prie motinos krūties prašosi jautresni vaikai. Vyresniame amžiuje jau svarbus ne tiek motinos pienas, kiek psichologiniai žindymo niuansai – artumas, saugumas, meilė.
- Ką reikėtų daryti, kad mamytės pieno nepritrūktų?
- Žindymo sėkmei būtini trys dalykai: norėjimas, galėjimas ir mokėjimas. Pagimdžiusios moters galėjimu žindyti ir kūdikio gebėjimu žįsti pasirūpino pati gamta, o sąlygas suteikia normalus gyvenimas. Tačiau dar reikia ir mokėti – žinoti. Svarbiausias gamtos mokslo dėsnis: pieną motinos krūtys gamina pagal poreikį. Maisto reikia kūdikiui, todėl būtent pagal jo „užsakymus“ pienas ir gaminamas. Kai kūdikis žinda krūtį, refleksiškai iš mamos hipofizio išskiriamas hormonas prolaktinas, kuris su krauju nuneštas į krūtis skatina pieno gamybą liaukinėse ląstelėse. Kuo ilgiau ir intensyviau kūdikis žinda, tuo daugiau prolaktino patenka į motinos kraują ir tuo daugiau pieno pagamina jos pieno liaukos. Jei kūdikiui maža to, ką rado krūtyje, jis žinda toliau (tą pačią krūtį arba jau kitą), per spenelį pasiųsdamas dar „užsakymo skambučių“ į hipofizį, kad šis, išskirdamas daugiau prolaktino, „palieptų“ pieno liaukoms gaminti pieno gausiau. Ir atvirkščiai, jei pieno per daug, pasisotinęs kūdikis dalį pieno palieka krūtyje. Tas likutis yra ženklas, jog kitą kartą pieno reikės mažiau. Taigi pieno gamybos motinos krūtyse “direktorius” yra žindomas kūdikis.
- Ar turi įtakos mamos mityba ir išgeriamų skysčių gausa?
- Kūdikį krūtimi maitinanti motina – irgi žmogus, kuriam ne tik norisi, bet ir reikia vitaminų ir skanumynų. Taigi valgykite viską, ko širdis geidžia: obuolius, uogas, žuvį, mėsą, varškę, riešutus, medų... Aišku, sveikos mitybos ir produktų suderinamumo principai galioja visiems. Pritrūkus suvalgomo maisto, medžiagų pieno gamybai teiktų motinos kūno riebalinio audinio atsargos, tačiau badauti neverta. Ir nepersivalgykite, nes nuo to tik tuksite, o pieno vis tiek gaminsis tiek, kiek „paprašys“ žįsdamas kūdikis. Gerkite kiek norite – vanduo yra didžiausia sudėtinė pieno dalis. Tačiau prisiverstinai išgertas skysčių perteklius tik praskiestų motinos kraują ir su juo į krūtis nešamas pieno gamybai reikalingas medžiagas...
- Ir galop opusis klausimas. Pasitaiko moterų, vengiančių žindyti, nes bijo, jog krūtys liks negražios. Ar tai tiesa ir kokia išeitis?
- Būna neišvengiamų ir išvengiamų dalykų. Visų moterų krūtys jau nėštumo metu gerokai padidėja, kartu tempiasi ir krūtų oda. Jeigu pagimdžiusi moteris kūdikio nežindytų, jos krūtys (vėl sumažėjus nenaudojamoms pieno liaukoms) dėl santykinio dengiančios odos pertekliaus daugiau ar mažiau nukars ir jau skirsis nuo mergaitiškų krūtų. Jeigu motina kūdikį žindo, tuomet gali atsitikti visaip. Anksčiau buvo visuotinai paplitusi praktika kūdikius maitinti pagal tvarkaraštį. Kai kūdikis maitinamas retai, pavyzdžiui, tik kas 4 valandas, ir net visą naktį nežindomas, jis labiau išalksta ir, kad pasisotintų, turi valgyti dideliais kiekiais. Taigi ir pieno liaukos skatinamos pagaminti ir sukaupti kiekvienam maitinimui labai daug pieno. Didžiulės ir sunkios kai kurių žindančių moterų krūtys, kurios paskui, jau nujunkius kūdikį, nukąra ir atrodo nebe tokios gražios, yra ne gamtos išdaiga, o pačių žmonių nenatūralaus elgesio pasekmė. Gamta nesuinteresuota moteris kuo greičiau „sudėvėti”. Pavyzdžiui, necivilizuotose, dar pagal gamtos dėsnius gyvenančiose žmonių gentyse moterys kūdikius visą laiką nešiojasi su savimi, migdo šalia ir žindo dažnai. Būna, jog net po kelis kartus per valandą. Natūraliai, pagal savo poreikius maitinamas kūdikis, jeigu nori tik „atsigerti“, žinda trumpiau, iš motinos krūties paimdamas tik liesesnįjį pradinį pieną, labiau išalkęs – žinda ilgiau, kad „prisišauktų“ ir riebesnį galinį pieną. Ne laikrodis, o pats vaikas geriausiai žino, kada ir ko jam reikia. Žįsdamas dažnai, kūdikis pieno suvalgo po mažiau, po nedaug jo „užsisako“ kitam maitinimui. Todėl ir krūtų apimties svyravimai būna santykinai mažesni, taigi ir mažiau ištampoma krūtų oda. Be to, krūtų dydis priklauso ne vien nuo pieno liaukų, esančių jose, tūrio, bet ir nuo jungiančiojo, o ypač riebalinio, audinio kiekio. Nėštumo ir žindymo laikotarpiu, išvešant liaukiniam audiniui, jam vietos krūtyje “suteikia” dalinai sumažėjęs riebalinis audinys. Neskubus ir palaipsnis vaiko nujunkymas leidžia ir krūtų audiniams pamažu „susikeisti vietomis“ ir riebaliniam audiniui vėl tolygiai užpildyti dalinai susitraukiančių pieno liaukų vietą. Taigi net ir ilgai trunkantis žindymas, jeigu kūdikis maitinamas dažnai, pagal jo natūralų poreikį, motinos krūtų „nesugadina“.
4 klausimai žinomoms mamytėms:
Loreta Sungailienė
etnomuzikologei, humanitarinių mokslų daktarei Loretai Sungailienei (34) ir aktorei Eglei Jackaitei (40)
- Ar kada nors svarstėte galimybę nemaitinti krūtimi savo vaikų?
L.Sungailienė: - Aš kaip tik visada norėjau juos maitinti natūraliai. Nesuprantu tų moterų, kurios turi galimybę maitinti, bet atsisako. Esu girdėjusi tokių kalbų, kad pagimdžiusios moterys nenori naujagimių maitinti krūtimi dėl estetinių sumetimų, mat bijo, kad krūtys praras formą. Moterys imasi drastiškų priemonių – veržiasi krūtines, kad pienas nesigamintų. Esu tai tik girdėjusi, tačiau visos mano pažįstamos, draugės savo atžalas maitina ir nesuka sau galvos.
E.Jackaitė: - Niekada. Mano motinystės jausmas labai stiprus ir viską, kas geriausia atidaviau savo vaikams. Juk tai stebuklas. Ir maitinti krūtimi norėjau kuo ilgiau, nes tai naudinga ir kūdikėliui, ir mamytei. Tai labai sustiprina jųdviejų ryšį, mamos pienas stiprina atžalos imunitetą. Kitas argumentas yra tas, kad labai praktiška ir patogu. Nereikia nuolatos virti, gaminti, šildyti maistelio. Pirmą vaikelį maitinau apie devynis mėnesius, ilgiau negalėjau, nes tuomet dar buvau studentė, kūnas nusilpo ir gydytojai rekomendavo nutraukti žindymą. O antrąjį maitinau net 2,5 metų.
- Su kokiomis problemomis teko susidurti maitinant kūdikį krūtimi? Kaip jas sprendėte?
L.Sungailienė: - Problemos buvo turbūt tokios pačios, kokios kamuoja daugelį maitinančių mamyčių. Pirmomis dienomis po gimdymo tekdavo palaukti, kol atsirasdavo priešpienio ir speneliai buvo nukramtyti, krūtis skaudėjo. O kai pienas atsirasdavo, labai išbrinkdavo krūtinė, ją skaudėdavo. Turbūt blogiausia yra tai, kad visos atsiradusios žaizdelės labai sunkiai, ilgai gyja. Skausmus malšinti tenka tepaliukais. Per įtrūkimus buvo patekusi stafilokokinė infekcija. Į vidinius gilesnius audinius infekcija nepateko, tačiau odos susirgimas buvo žymus. Naudojau tepalus, kurių sudėtyje buvo antibiotikų. Kol gydžiausi, tol negalėjau maitinti vaikelio, tad pieną nusitraukinėjau, o prie žindymo krūtimi grįžau išsigydžiusi.
E.Jackaitė: - Man sunkus buvo momentas, kai antrojo vaikelio tėtis mus paliko. Dėl streso buvo dingęs pienas. Tačiau nepasidaviau ir tikėjau, kad jis atsiras. Glausdavau kūdikį prie krūtinės, žiūrėdavau jam į akis ir prašydavau jo kantrybės, ragindama traukti. Manau, kad toks psichologinis susitvardymas padėjo vėl atsirasti pienukui mano krūtyse ir vėl maitinau vaiką natūraliai.
Žinoma, nepavyko išvengti tų problemų, kurias išgyvena kiekviena mamytė – speneliai trūkinėjo, skaudėjo, parausdavo, tindavo, tačiau visi šie negalavimai man nublanko, buvo tik smulkmena, nes tuo metu išgyvenau didesnius rūpesčius. Bet visos ligos praėjo, krūtims naudojau tepaliukus ir kitas tam skirtas priemones. Svarbu iškentėti, išlaukti, nes tai trunka ne taip ir ilgai.
Eglė Jackaitė
- Gal turite savų receptų, kurie padėtų kuo ilgiau išmaitinti kūdikį krūtimi?
L.Sungailienė: - Išbandžiau kmynų arbatą su pienu, pankolių gėrimą. Man labai padėjo pankolis. Mano organizmas, skrandis jį labai palankiai priėmė. Net ir naktimis atsigerdavau šio gėrimo ir kai ateidavo laikas nusitraukti pienuką, atrodė, kad jis lengviau bėgo. Sakoma, jeigu krūtis paraudusi, patinusi, reikia vėsinti ją ledukais, masažuoti. Ne tik pati, bet ir vyras gali padėti masažuodamas. Tačiau geriausiai visų negalavimų atsikratyti padeda vaikutis. Ir kaip rekomenduoja specialistai, iš pradžių kūdikius maitinti krūtimi trumpiau, kad neskaudėtų, tai man niekada taip nesigaudavo, mano visi vaikai labai ilgai žindo.
E.Jackaitė: - Kai dingo pienas, virinau gyvulių pieną su riešutais ir jį gėriau. Dar be to gėriau labai daug kitų skysčių, net jei jų ir nenorėjau. Draugės rekomendavo visokias arbatas, balansavau įvairią, pilnavertę mitybą, tačiau labiausiai man padėjo pozityvus psichologinis nusiteikimas ir meilė vaikui. Dažnai glausdavau kūdikį prie krūtinės ir vaikas pieną „prisišaukė“. Pamenu tą laikotarpį – ašaros akyse, stresas ir savęs tikinimas, kad viskas bus gerai.
- Kaip moteriai išlikti socialiai aktyviai ir krūtimi maitinti vaikutį? Ar nusitraukinėjote pieną, kai vaikutį reikėdavo palikti ilgesniam laikui?
L.Sungailienė: - Geresni pavyzdžiai už mane turbūt yra mano draugės. Joms geriau sekasi socialinį aktyvumą ir motinystės džiaugsmus derinti negu man. Jos visada su savimi nešiojasi savo vaikučius, visuomet būna šalia. Aš pirmuosius mėnesius po gimdymo nebūnu socialiai aktyvi, šiek tiek vėliau man visuomet reikėdavo primaitinti kūdikėlius, tuomet socialinio aktyvumo klausimas šiek tiek išsisprendžia. Labai gera idėja yra specialūs drabužėliai maitinančioms mamytėms. Pati jų turiu ir jie labai patogūs, juos dėvint drąsiai galima pamaitinti savo vaikelį esant ir viešumoje, niekieno nepastebėta.
E.Jackaitė: - Visur pasiimti savo vaikutį su savimi. Aš pati tą dariau. Važiuodavau į Vilnių, vesdavau laidas, dalyvavau muzikiniuose projektuose ir mano kūdikis visuomet buvo šalia. Visą tą laiką maitinau jį krūtimi. Jeigu ilgesnį laiką vairuodavau ir pamatydavau, jog vaikelis neramus, sustodavau tiesiog kelyje, įjungdavau avarines šviesas, persėsdavau ant galinės sėdynės ir ramiai pamaitindavau.
Socialiniame gyvenime tiesiog būtina, negalima užsidaryti. Būtent tai man padėjo ištverti sunkų gyvenimo periodą. Kai pradėjau jį primaitinti, tas laiko intervalas kada reikėjo žindyti krūtimi, dar prailgėjo ir tada buvo dar lengviau. Aš niekada nenutraukinėjau pieno. Be to reikia atsirinkti vietas, kur gali eiti su vaiku, o kur ne.
Kalbino Laura Valeikaitė
