Įsismarkavęs šaltukas ne vieną miestietį ne tik po darbo gena namo, bet ir laisvadieniais čia uždaro. Šiandien bepigu šiltuose namuose patogiai įsitaisius prieš televizoriaus ekraną ar kompiuterio monitorių leisti laisvą laiką nenuobodžiaujant. Tačiau kuo užsiimdavo žmonės prieš 70-80 metų? Ogi leisdavo laiką čiuožyklose.
1924 m. dailųjį čiuožimą paskelbus viena iš žiemos olimpinių žaidynių rungčių, jis sparčiai ėmė populiarėti ir Lietuvoje. Beje, dailusis čiuožimas patenka į sporto šakų įdomybių sąrašus: 1908 m. ir 1920 m. jis buvo įtrauktas į vasaros olimpinių žaidynių sporto šakų sąrašus... Kai tik termometro stulpelis imdavo rodyti minusinę temperatūrą, laikraščiai pradėdavo rašyti: „Užėjus pirmiems šalčiams atsirado reikalas įrengti čiuožyklą.“ Alytuje ne vienus metus įvairiose vietose buvo liejamos čiuožyklos, kurias miestiečiams dovanodavo vietos verslininkai, viena ar kita sąjunga, įvairios bendruomenės. Vienais metais čiuožyklos reikalingumu susirūpino ir ugniagesiai. Deja, nelabai jiems tai pavyko, o alytiškiai apmaudą išliejo „Dienos naujienų“ laikraštyje: „Alytaus miesto ugniagesiai dėjo pastangas labai patogioj vietoj įrengti taip visų laukiamą čiuožyklą, tačiau jų pastangos buvo tuščios, nes lietus viską sunaikino. Jaunimas tiki, kad pašalus ugniagesiai vėl pradės darbą.“ Ir pasiguodė, kad vienintelė vieta, kur miestiečiai gali praleisti nuobodžius žiemos vakarus, - kinas. Tačiau ir čia neapsieita be kliauzių...
Pasirodo, kino teatro savininkas Kopelis Šulmanas, taupydamas filmų įsigijimo sąskaita, rodė senus ir neįdomius filmus. Žmonėms pradėjus reikšti pretenzijas ir nepasitenkinimą, rodomų filmų repertuaras buvo dažniau atnaujinamas. Tuomet prasidėjo kiti nesklandumai: įjungti rodymo ir įgarsinimo aparatai taip garsiai tarškėdavo, kad užgoždavo radijo bangas ir aplinkiniams gyventojams trukdydavo klausytis radijo. Beje, į radiomanų sudarytą sąrašą, kas jiems trukdo klausytis radijo, buvo įtraukti ir dantų gydytojai. Šiuos net apskundė „Suvalkų kraštui“: „Alytuje yra leista nuo 14 iki 16 val. dantų gydytojams vartoti elektrinius aparatus. Pasikeitus radio programai popietinio pranešimo, dėl veikiančių dantų gydytojų aparatų, neįmanoma išklausyti. Ypač tuo nusiskundžia tarnautojai, kurie negali išklausyti nei vidudienio pranešimo, nei pietų meto.“ Šiandien turbūt virpuliukai perbėga kūnu, kai pagalvoji, kokios turėjo būti šios dantų gręžimo mašinos, kad užgoždavo radijo bangas... Alytuje tuomet sunku buvo netapti radijo mėgėju. Visame pasaulyje žinoma radijo ir elektros reikmenų firma „Philips-radio“ ilgėjančiais žiemos vakarais (1930 m. gruodžio 10 ir 11 d.) Alytaus kino teatre pradėjo tiesioginį savo produkcijos pristatymą Lietuvos miestuose. Kaip rašė spauda: „Buvo demonstruojami visi naujausi radiotechnikos pasiekimai, lydint paaiškinimams ir šviesos paveikslams.“ Kadangi už įėjimą nereikėjo mokėti, tad didžioji dalis miestiečių tikrai praskaidrino savo vakarus.
Tačiau iš tikrųjų nė viena pramoga neatpirko malonumo užsimauti pačiūžas, rodyti atliekamų pratimų įmantrumą, tiesiog smagiai čiuožti ar, kol išmokstama tą daryti, visus linksminti kas sekundiniu griuvinėjimu ant ledo. Tad nenuostabu, kad čiuožyklos reikalus perėmė savivaldybė, ją išliedama miesto stadione. Tiesa, įėjimas į ją buvo mokamas ir nustatomas sezonui - 5 litai. O kad ne taip būtų gaila atiduotų pinigų, jeigu tikėsime ano meto spauda, „čiuožykloje griežė radio, o gyventojai buvo patenkinti miesto savivaldybės pastangomis paįvairinti žiemos sportą“.
Birutė Malaškevičiūtė
