Internate jis praleido šešerius metus, čia pateko būdamas 8-erių, 1978 metais, o 14-ikos pakėlė iš ten sparnus, kai tėvai nusprendė jį priimti atgal į namus, pasakoja jis naujienų portalui tv3.lt.
Viską prisimena lyg vakar
Dabar Olegui 51-eri, tačiau prieš keletą metų aplankęs apleistą internatą jis sako, kad viską prisimena taip aiškiai, kad net suspaudžia širdį:
„Buvau visai neseniai dar kartą, prieš du metus, tada vaikščiojau ir man buvo be galo sunku, taip širdį spaudė. Aš viską prisimenu – sienas, balkonus, įėjimus. Ten labai mažai kas pasikeitė. Man atrodo, net rūbinė tokia pati, šviestuvai, paveikslai. Tai reiškia, ten labai ilgai buvo tas pats. Tai buvo labai keista, aš vaikščiojau po tualetus, virtuvę – viską prisimenu kaip dabar“, – pasakojo pašnekovas.
Vyras svarsto, kodėl visi prisiminimai taip ryškiai įsirėžę atmintyje. Greičiausiai, visi išgyvenimai buvo tokie stiprūs, kad paliko ženklą visam gyvenimui:
„Jeigu viskas būna paprasta, tau neįdomu, viskas kažkaip praskrenda. Bet kai ten gyvenau, viskas taip lindo, prisimenu po tiek metų. Matau, kad išgyvenimai buvo labai stiprūs.
Vieni sako: „Eik į kariuomenę, nes kažkuo tapsi“. Aš negalėčiau pasakyti: „Papulk į internatą, suprasi, kas tai yra“. Aš nelinkėčiau niekam ten papulti. Dabar gal jie kitokie, aš nežinau. Ten, kur buvau, viskas buvo kitaip – tie šokiai prie vienos lemputės, jie buvo kitokie.“
Olegas prisimena skaitęs straipsnius, jog internato vaikai baugino miestelio gyventojus, tačiau jis įsitikinęs, jog tai – nenorėjimo užsiimti su vaikais pasekmė. Ir jam pačiam atmintyje labai aiškiai iškyla vaizdiniai iš vaikystės dienų.
„Aš viską prisimenu – utelėtą savo galvą, kai verkiau, man buvo gėda, kad taip yra. Visi sakė: „Utėlėtas, eik kirptis plikai“. Ten niekam nebuvo pasigailėjimo. Aš susiradau balkoną antram, rodos, aukšte, nuėjau, išsiblioviau. Blioviau pusę dienos, taip buvo sunku dėl to, kad ten visiems neįdomu. Kirptis plikai, aišku, nesinori, bet supranti, kokia yra situacija“, – prisimena jis.
Kelias iš internato – vienas
Vyras pasakoja, kad vienas kelias iš internato padarius kažką blogo buvo pakelti ranką prieš save, kitas – tiesiai į kalėjimą, tad bet koks kerštas ar išlietas pyktis galėjo užsibaigti liūdnai:
„Pas mus, jeigu įvyksta vagystė, žmogus turi arba susižaloti pats, tam, kad jį iš ten išvežtų, kitų atveju jį sužalos kiti ir dėl jo nukentės kiti žmonės. Žmogiškumo nebuvo, bet santykis tarp vaikų buvo labai geras. Suaugę už tuos mažus vaikus paguldytų galvą.
Pas mus buvo juodos velvetinės kelnės ir raudoni languoti marškiniai. Jeigu pas kažką kažkas dingdavo, man to vaiko gaila. Čia būtų du variantai – tam, kuris pavogė, pasakytų arba pats susižalok, arba pasikark, nes žinojo, kad jį sumuš ir kažkas papuls į kalėjimą. Tokia buvo sistema.
Tą žmogų jeigu atrasdavo, pas jį rasdavo kelnes, buvo visko – klozeto bakeliai buvo viršuje, kabindavosi ant lenciūgų, pjaudavosi venas, kad tik iš ten išvažiuoti. Jeigu jį sumuštų, tas žmogus turėtų daug problemų, jį tiesiog išvežtų į kalėjimą. Dabar dar net prisimenu, kai atvažiuodavo gazikai rusų laikais ir išveždavo tą vaiką į kalėjimą vien dėl to, kad jis keršydavo už tai, ką jam padarė.
Pas mums paprastai niekas už nieką negaudavo į dūdą, kaip mes sakydavom. Suaugę viską tvarkydavo. Jeigu tau blogai, eini pas jį – jie buvo tavo teisėjai. Ateini ir sakai: „Padėk man, nes dingo batai“. Ir jie tvarkydavo.“
Vaiko akimis vyrui daugelis dalykų atrodė siaubingi. Kone geriausiai jis pamena laiką, kai atvažiuodavo, kaip jis sako, „pirkėjai“ – žmonės, norintys paimti vaikus globoti. Olegui nepasisekė iškeliauti į naujus namus, bet vieną susitikimą jis prisimena taip ryškiai, lyg tai nutiko vakar.
„Ar įsivaizduojate, kai ateina ir tau sako: „Ruoškis antrą valandą“. Ruoškis antrą valandą, reiškia, tiesiog žinok, kad antrą valandą atvažiuos. Mes juos vadinome „pirkėjais“. Sėdi du tėvai, vyras ir moters, aš atėjau su tokia mergaite, sėdime kartu ir sako: „Jeigu mes jus dabar paimtume, įsivaizduokite, mes turim vištas, karves, pas mus ūkis“. Ir aš sakau: „Aš miesto vaikas, nieko nesuprantu nei apie karves, nei apie vištas, aš nieko nesuprantu“. Tai mergaitei tas tiko ir ją paėmė į globą, išsivežė.
Gal atvažiuotų koks miestietis, mane paimtų, bet man nepasisekė, neatvažiavo. Paskui finale mano tėvai pasiėmė mane atgal pas save“, – kalbėjo pašnekovas.
Kiekviename žingsnyje lydėjo atsargumas
Laimei, pačiam Olegui pavyko išvengti žiaurių situacijų – jis pradėjo sportuoti ir, palikęs internatą ir pradėjęs mokytis proftechninėje mokykloje ten žaidė futbolą. Vėliau sportą metė – reikėjo ieškoti išeičių, kaip pragyventi. Tačiau praeities šešėliai kartais persekioja dar ir šiandien.
„Santykiai tarp visko, atsirado savo veiksmų atsargumas, visą laiką be galo bijodavai pakliūti į kalėjimą. Netgi tada, kai būdavo labai pikta, visą laiką galvodavai, kad atsisėsi į kalėjimą. Atsargumas liko be galo didžiulis.
Tu į viską karščiau reaguoji, kur, atrodo, nėra jokios situacijos, tu ją įžiūri. Manau, kad nuo to labai kentėjo artimi žmonės, labai stipriai. Tu galėjai įsiplieksti kaip degtukas iš nieko, nes tu žiūri į situaciją visiškai kitaip, labai piktai ir pas tave nėra alternatyvų. Šauni kaip iš pypkės ir niekada negalvoji. Visą laiką sako: „Liežuvis yra tavo priešas“, bet negali nutylėti, nes viskas viduje verda. Aš nemoku, kaip kiti tėvai sako, minkštai kalbėti, visąlaik stačiokiškai sakau taip, kaip yra iš tikrųjų. Kartais pridarau labai daug reikalų pats sau“, – pasakojo jis.
Tačiau vyras stengiasi įžvelgti ir šviesiąją to pusę – patirtis gyvenant internate suteikė ir gerų savybių. Pavyzdžiui, labai lengva eiti į kontaktą su kitais žmonėmis ir ryšys užsimezga bet kokiame lygmenyje, nepaisant žmogaus statuso ar padėties.
Dabar Olegas nori surasti žmones, su kuriais ten gyveno. Sako, ko gero vienintelis dalykas, kuris gali padėti jį prisiminti – jam suteikta pravardė:
„Mano pravardė buvo „japonas“ dėl siaurų akių. Kai atvažiavau pirmą dieną, man iš karto pasakė: „Tu būsi pas mus japonas“ ir aš net nesiginčijau, nes ten aplamai niekas su niekuo nesiginčijo. Jeigu merginai būtų grubiai pasakyta, kad ji bus vadinama necenzūriniu žodžiu, tai kitaip nebus. Internate viskas labai paprasta.“
Tikisi rasti kitus, ten leidusius dienas
Paklaustas, ar prisimena bent keletą žmonių, su kuriais ten leido dienas, jis neslepia, jog pamena keletą žmonių – Ričardą ir vieną merginą iš suaugusiųjų, bet atmintyje išlikusi tik jos pravardė.
„Ričardas, be galo sportiškas žmogus, bet jį tiesiog išvežė policija ir mes daugiau nieko nebežinom. Ten niekas neaiškino, įkiša į varanoką ir išveža.
Turėjom ir vieną tokią merginą, ji ateidavo, duodavo į galvą ir išeidavo. Nes vaikinai, kodėl nelįsdavo – jie žinodavo, kad blogai baigsis. Bet jeigu mergina ateis ir duos į galvą už kažką, ką jis padarė blogai, bus gėda pasakyti, kad atėjo mergina ir trenkė. Ji buvo „motina“ ir niekas nesiginčijo“, – prisimena Olegas.
Jis sako, kad kilo minčių sukurti „Facebook“ grupę, kad galėtų rasti daugiau ten gyvenusių vaikų, tačiau taip to ir nepadarė:
„Galvojau, atidarysiu „Facebook“ grupę, turėsiu visiems sakyti, kad aš ten buvau. Mažai kas tai žino, išvis beveik niekas nežino. Aš niekada niekam nesakydavau. Bet galvoju, kad ant manęs matydavosi iš karto. Tu nesi tas švelnus, geras berniukas, tikrai ne, toli gražu.
Kai pasakai žmonėms tą pavadinimą, visi sako: „Oi, čia tas“. Prie ko tas ar anas? Nesvarbu, iš kur tu išėjęs, svarbu, ką tu nori padaryti ir kam nori padėti.
Mes nebuvom nutrūktgalviai, norėčiau daug ką pamatyti iš savo pažįstamų, bet ryšys nutrūko.“
Tiesa, vieną merginą rasti pavyko, tačiau bendravimas taip ir neužsimezgė – kaip sako Olegas, nepavyko rasti bendros kalbos.
„Radau vieną mergaitę Rietave, vardo nepamenu. Nuvažiavau pakalbėti ir mes neradom bendros kalbos. Ji buvo užgniaužta, visiškai neatsipalaidavusi. Galvoju, kad ji tiesiog nenorėjo nieko prisimint“, – svarstė pašnekovas.
