Atkakli moteris prieš šešetą metų padarė svarbų sprendimą – tapo savo sūnaus mokytoja, logopede ir teikia jam visokeriopą ugdymą ir lavinimą. Norėdama padėti savo vaikui ji pati mokėsi ABA terapijos, arba taikomosios elgesio analizės (angl. Applied Behavior Analysis), ir tapo konsultante-kuratore. Laima sutiko pasidalyti patirtimi, kurią sukaupė ugdydama sūnų.
Kai Laima laukėsi Sauliuko, šeimoje jau augo dukrytė. Visi džiaugėsi ateinančiu nauju šeimos nariu. Berniukas gimė uždusęs, medikai jį gaivino ir naujagimis greitai atsigavo. Laimingi tėvai parsivežė sūnelį namo. Laima pasakoja, kad jau pirmaisiais sūnaus augimo metais jai atrodė, jog jis atsilieka nuo bendraamžių, bet draugės ją ramino, sakydamos, kad berniukai viską pradeda daryti vėliau.
Specialistai dirbo, o problemų daugėjo
Vis dėlto Laimai pradėjo kelti nerimą, kad sūnus neatsisuka šaukiamas vardu, kad netaria absoliučiai nė vieno garso. „Mes auginome dukrelę, pati augau su seserimi, tad patirties, kaip auginti berniuką, neturėjau“, – pasakoja moteris. Ji nerimo ir kreipėsi į Vaiko raidos centrą, o ten po atliktų tyrimų išgirdo, kad dvimečiui įtariamas įvairiapusis raidos sutrikimas – autizmas. „Stūmiau nuo savęs medikų diagnozę, tikinau save ir vyrą, kad jie suklydo, kad sūnus pradės kalbėti, tik reikia dar truputėlį palaukti.“
Vilties kibirkštėlę keitė neviltis, skausmas ir iki šiol neatsakytas klausimas „kodėl?“ Išsigandusiems tėvams niekas nesuteikė informacijos, kaip auginti ir auklėti vaiką, turintį tokį raidos sutrikimą, nepasakė, kad autizmas neišgydomas, kad jis paliečia visą šeimą ir keičia visų jos narių gyvenimą. Tačiau sielvartauti ir laukti stebuklo nebuvo kada...
Ieškodama pačių geriausių specialistų, kurie dirbtų su jos vaiku, Laima rado taikomosios elgesio analizės specialisčių. Viena iš jų ateidavo iš ryto, kita – vakare, be to, sūnus pusę dienos lankė specialų vaikų darželį. Laima samdė ir logopedą. Tačiau praėjo dveji metai, dar pusė, o berniukas taip ir nekalbėjo. Vaikas augo, problemų daugėjo. Negalėdamas pasakyti, ko nori, berniukas širdo, verkė, puldavo į isteriją. Miegodavo daugiausiai 3 valandas per parą. Atsikeldavo pirmą nakties ir neužmigdavo iki šeštos ryto, vaikščiodavo, o mama eidavo sūnui iš paskos, kad tik ko jam nenutiktų. Berniukas buvo labai aktyvus, nenusėdintis vietoje, reikėdavo nuolat prižiūrėti, ar nepaleido duše vandens srovės į grindis, ar dar ko nors nepridarė per savo aktyvumą.
Pati kantriai dirba su sūnumi
„Supratau, kad, plėšydamasi tarp darbo ir sūnaus, negalėsiu padėti savo vaikui, net nesužinosiu, ką jis iš tikrųjų pajėgus išmokti“, – pasakoja Laima. Ji priėmė nelengvą, bet prasmingą sprendimą. Norėdama tinkamai lavinti savo sūnų, išėjo iš darbo ir pradėjo mokytis. Už tai, kad galėjo baigti ABA terapijos mokymus su tiesiogine praktika, Laima sako esanti dėkinga savo vyrui ir mamai. Moteris tobulinasi ir toliau.
Saulius jau trečiokas, bendrojo ugdymo mokyklos mokinys, tačiau jis mokosi namuose. Kiekvieną dieną mama darbui su sūnumi skiria tris valandas iš ryto ir dvi valandas po pietų. Laima sako, kad pamokoms ji ruošiasi labai kruopščiai, pati pasigamina specialių priemonių. Ji sūnų moko tarti garsus, skaičiuoti, suvokti kalbą, įgyti socialinių įgūdžių. Laima sako, kad tarti vieną žodžio „guminukai“ skiemenį „gu“ jiedu mokėsi net tris mėnesius, bet kai sūnus pagaliau tai išmoko, jis pradėjo „g“ jungti ir su balsiais „a“, „o“, „i“, nes juos jau anksčiau buvo išmokęs.
„Tarti „ma“ mokėmės net šešis mėnesius. Darydavau tarpus, keisdavau užduotis, kad sūnus nepervargtų, bet dabar jis puikiai pasako „mama“ ir pažįsta šį žodį užrašytą, kai dėliojame korteles. Galiu net paslėpti kortelę su šiuo žodžiu, jis ją atranda“, – sako Laima. Ji džiaugiasi, kad šiandien Saulius moka savarankiškai tarti 12 žodžių, o dar 30 žodžių gali atkartoti. Mama jam sako: „dėžė“, ir jis tęsia: „dė-žė“, atkartoja žodį „pa-moka“, „eiti“.
Laima tiki, kad Saulius kalbės sakiniais iš dviejų, o gal net daugiau žodžių. Ji bijo prognozuoti, verčiau džiaugiasi tuo, ką jie yra pasiekę šiandien. Juk atrodė, kad sūnus niekada nekalbės, komunikacijai galėjo naudoti tik gestus ir korteles.
Kad berniukas pažintų skaičius, mama ilgai ieškojo metodikos – ir rado. Dabar Saulius pažįsta skaičius iki 10, gali suskaičiuoti tiek tikrus daiktus, ir atvaizduotus paveiksliukuose. „Sakau: duok tris obuolius, duok devynis, ir jis tiek paduoda“, – pasakoja Laima.
Pratinosi prie mokyklos
Saulius mokosi namie, tačiau su juo individualiai mokykloje taip pat dirba ir mokytoja. „Mokytoja patyrusi, moka priimti kitokį vaiką, ir Saulius gerai ją priima. Iš pradžių tik atvažiuodavome prie mokyklos ir net neužeidavome, tik pasivaikščiodavome aplinkui, o paskui sūnus priprato ir priėmė naują erdvę“, – sako Sauliaus mama.
Ji kol kas nemano, kad mokyklą sūnus galėtų lankyti su kitais vaikais, abejoja, ar jis jaustųsi saugiai net tada, kai šalia būtų mokytojo padėjėjas. Laima dar nepalieka vieno sūnaus ir gimnastikos salėje, tačiau džiaugiasi, kad sūnus jau užlipa ant gimnastikos buomo, eina juo, išlaiko pusiausvyrą ir beveik savarankiškai apsisuka, nors anksčiau bijojo net lipti laiptais.
Pripratinti sūnų prie sporto salės buvo nelengva. Iš pradžių Saulius joje nepasilikdavo. Laima fotografuodavo salę, pratimus darančius vaikus, o namuose sūnų kantriai mokydavo tuos pratimus daryti. Kitą kartą atėjęs į treniruotę jis jau žinodavo, ką daryti, tačiau salėje vis tiek išbūdavo tik keletą minučių. Pamažu šis laikas ilgėjo ir dabar į treniruotes berniukas važiuoja noriai.
Virtuvėje pagalbininkas, parduotuvėje nedrąsus
Saulius ne tik pats apsirengia, išsivalo dantis. Mama berniuką išmokė išsikepti kiaušinį, net blynų, tik tešla dar išeina su gumuliukais. Saulius išsiverda košės, mama tik įjungia viryklę. „Auginu sūnų taip, kad užaugęs būtų kuo savarankiškesnis“, – sako Laima. Ji svajoja savo namų kieme turėti šiltnamį, kad sūnus galėtų laistyti augančias daržoves, skinti derlių.
Moteris pasakoja, kaip pratino Saulių eiti į parduotuvę. Berniuką visuomet blogai veikė triukšmas, žmonių minia, tad užeiti į parduotuvę teko mokytis visus metus. „Iš pradžių tik privažiuodavome prie parduotuvės ir pasukdavome atgal. Kartą, kai sesė atsinešė ledų, Saulius panoro įeiti į parduotuvės vidų.“ Jis tik įeidavo ir išeidavo, bet bėgo laikas, ir berniukas parduotuvėje galėdavo išbūti vis ilgiau, o dar po kelių mėnesių – kantriai pastovėti eilėje.
Laima išgyvena, kad, tiek daug dėmesio skirdama sūnui, nuskriaudžia dukrą, tačiau mergaitė mato, kad brolis keičiasi, darosi ramesnis, supratingesnis, ir pati jį geriau priima. Dukra žino, kad mama ją labai myli.
Kai susitikome, Laima su sūnumi ruošėsi vykti į Klaipėdą, išbandyti delfinų terapiją. Mama nupirko sūnui naro kostiumą, parodė filmuką, kad jo nesuglumintų nauja aplinka.
Laima su kitomis mamomis dalijasi informacija feisbuko grupėje „Autizmas ir ABA terapija“, dirba ir su kitais raidos sutrikimų turinčiais vaikais, ugdo juos pagal ABA metodiką. „Jeigu tektų pradėti iš naujo, ABA metodikos pradėčiau mokytis vos sužinojusi, kad mano sūnus turi autizmo sutrikimą“, – sako Laima.
Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė.