Toli toli nuo šurmuliuojančio pasaulio, vidury Ramiojo vandenyno, egzistuoja tokia nedidukė salelė Yap. Nenuostabu, kad toje ilgą laiką civilizacijos nepaliestoje žemėje ekonominiai santykiai tarp žmonių evoliucionavo pagal labai savotišką scenarijų.
Yap sala (nuotr. Gamintojo)
Nors žmonės čia, palyginti su mūsų kasdienybe, gyveno labai skurdžiai, bet kuris atėjūnas, žvilgtelėjęs į jų buitį, pastebėdavo – vietinių turtai milžiniški. Ir jie turi pinigų, kurių vienas žmogus nešte neišsineš. Ne, tai ne hiperinfliacija – ten tikrai būta tokių turtuolių, kurie galėjo iš karto nusipirkti kelis kaimus. Ne mažiau įdomu tai, kad ilgą laiką bet kuris vietinis galėjo verstis pinigų gamyba – ir tai nebuvo laikoma klastojimu. Netgi atvirkščiai – savarankiška pinigų gamyba buvo skatinama. Tačiau visus šiuos ekonominius ir, iš pirmo žvilgsnio, nelogiškus stebuklus buvo galima paaiškinti vietinių pinigų ypatybe – juos labai sunku pagaminti ir atgabenti į salą – vieta, kur piniginė emisija būdavo gaminama, buvo daugiau kaip už 400 km esančioje Palau saloje, o visą šį kelią reikėdavo įveikti jūra plaukiant lengvais laiveliais.
Yap sala (nuotr. Gamintojo)
Sunkių pinigų pristatymo metu drąsuoliai neretai žūdavo, bet ta auka nebūdavo veltui: kuo daugiau žmonių paaukodavo save ant bankinės sistemos altoriaus, tuo daugiau vertas būdavo atkeliavęs pinigas. Dar viena tenykštė ypatybė, galinti kiek pašiurpinti – kad didžiausio nominalo pinigai būdavo saugomi ne rūsiuose užrakintose skryniose, o, atvirkščiai – gulėjo gatvėje ir niekam net į galvą neateidavo pamėginti tą turtą pagrobti. Atvirkščiai – mažiausio nominalo pinigai gulėdavo namuose, sudėti į improvizuotas skrynias.
Verta paminėti ir tai, kad sala pasaulyje išgarsėjo tik dėl savo išskirtinės pinigų istorijos. Turistai čia lankosi ne į egzotiškas nuošalias vieteles pažiūrėti, o tam, kad patys savo akimis išvystų legendinius pinigus.
Yap sala (nuotr. Gamintojo)
Pirmas dalykas, pasitinkantis salos lankytojus – apvalių akmenų su skyle per vidurį tvoros. Atrodo kaip kažkoks magiškas artefaktas, tačiau iš tiesų tai ir yra tie legendiniai pinigai, cirkuliavę tarp vietinių. Monetos, vadinamos Rai, siekia iki 3 metrų ilgio ir sveria iki 4 tonų. Prisimeni tą „milžiniškų pinigų“ metaforą straipsnio pradžioje? Štai tą ji ir reiškia – nepakeliamus turtus tikrąja šių žodžių prasme.
Skylė pinigų viduje tam ir padaryta – kad pervėrus per ją kartį keli tvirti vyrai galėtų pergabenti pinigą iš vienos vietos į kitą. Tačiau tokia kelionė vykdavo itin retai – mat paprastai pasiekę salą pinigai likdavo ten, kur juos pastatydavo, ir tik nominaliai keisdavo savo savininką.
Kiekviena moneta, žinoma, turi savo asmeninę istoriją. Kas, kada, kaip ir už ką ja susimokėjo. Tiesa, sandoriai irgi vykdavo retai, todėl istorijos nėra labai ilgos. Smulkesnei buitinei prekybai tenykščiai gyventojai naudodavosi perlais ar natūriniais mainais.
Oficialiai Rai akmenimis nustota naudotis kaip pinigais dar 1931 metais, ir tuo metu monetų jau buvo užderėję daugiau kaip 13 000. 1960 metais viena moneta, kurios diametras siekė pusantro metro, buvo parduota vienam iš Europos muziejų. O Antrojo pasaulinio karo metais laivai neretai prigriebdavo šias monetas, kad jas panaudotų vietoje inkarų – tam tobulai tiko padarytos skylės. Šiuo metu Rai akmenys yra laikomi kultūriniu paveldu ir yra saugomi valstybės.
