Y karta: jauni, žingeidūs ir savų poreikių absoliutintojai?
Y kartos atstovai yra gimę nuo 1980 iki 1999 metų, o X kartos atstovai nuo 1965 iki1979 metų. Skirtumus tarp šių dviejų kartų įvardijo „Nordea Bank“ personalo vadovė Aušra Bijaminienė: „Y kartos atstovai yra technologiškai išprusę, greiti, lankstūs, imlūs – dėl šių savybių jie siekia greitos karjeros. Tuo tarpu X kartos atstovai įsitikinę, kad karjerą reikia užsidirbti nuosekliu darbu ir gerais rezultatais, todėl yra gerokai lojalesni darbdaviui. Y kartos atstovai nori greitesnio atlygio už jų pasiektus rezultatus įvairiomis išraiškomis: didesniu atlyginimu, pripažinimu, karjeros galimybėmis“.
Balsas.lt apie tokį skirstymą į kartas ir jų skirtingą požiūrį į darbą bei šeimą teiravosi psichoterapeuto Olego Lapino.
Kodėl naujajai kartai nebe tokie svarbūs yra autoritetai?
Tarybų sąjungoje vyravo ideologiniai autoritetai, kuriais žmonės tikėjo. Jie buvo lyderiai, sukūrę jiems taisykles ir reikalavę dirbti. Tuo metu buvo deficito sąlygos, todėl tam, kad žmogus kažką gautų, jam reikėdavo nuosekliai dirbti. X karta augo labiau patriarchaliniame pasaulyje, kur buvo labai svarbus vyresnio vado ar tėvo vaidmuo, o naujoji karta augo biarchatinėje struktūroje, kur prasimušė moteris. Šiuo metu moterų skaičius tarp valdančiųjų nuolat auga. Kur yra dvi lytys, negali būti patriarchalinio paklusnumo, nes vyro valdžiai iššūkį meta moters valdžia, todėl reikia gyventi horizontalioje visuomenėje, kur vadovas ir vadovė yra partneriai. Iš to kyla tolerancija ir jaunesniems vadovams.
Kodėl jauni darbuotojai, vos atėję į darbą, reikalauja atlyginimo, kurio vyresnieji siekė gana ilgai?
Tai yra suprantama ir pateisinama. Kadangi, pavyzdžiui, japoniškoje visuomenėje vis dar galioja ta pažiūra, kad, jeigu atėjai dirbti į įmonę, tai greičiausiai čia ir liksi nors ir iki pensijos. Darbovietė tampa kaip namai, sutinki su ne pačiu didžiausiu atlyginimu, bet tau garantuojamas saugumas, augimas, priedai prie atlyginimo. O daugelyje šalių vyrauja kitoks modelis, įmonės negarantuoja, kad liksi ir po kelių metų. Vadinasi, vertybe tampa ne darbo vieta, o pajamų suma, kuri liks žmogaus banko sąskaitoje, todėl didesnio atlyginimo prašymas šiuolaikiniame kontekste yra labai logiškas žingsnis.
O iš viso galima skirstyti žmones į kartas? Galbūt žmonės yra tokie patys, tiesiog prisitaiko prie sąlygų?
Šiuo klausimu yra keli požiūriai. Marksizmas sako, kad žmogaus asmenybė kuriama ekonominėmis sąlygomis, pavyzdžiui, asmenybės sukurtos kapitalizmo yra verslininko tipo, o vergovės – vergo tipo. Kita pažiūra sako, kad yra psichotipai, kurie iš karto gimsta vergais bet kokioje ekonominėje santvarkoje. Jie tik priderina save prie tos santvarkos. Pavyzdžiui, vergas, gimęs vergovėje, natūraliai tapdavo vergu, o vergas, gimęs kapitalizme, aplink save sukuria vergovines situacijas, pavyzdžiui, vergauja sutuoktiniui ar darbdaviui, dirba kaip vergas. Čia tik ideologinis klausimas: ar psichotipas sukuria aplink save sąlygas, ar sąlygos formuoja tam tikrą psichotipą. Atsakyti į šį klausimą neįmanoma.
Dabar Lietuvoje labai naudinga būti mobiliu, pasiruošusiu keisti darbą ar kur nors emigruoti. Taip pat galima pasakyti atvirkščiai: tie žmonės, kurie yra dinamiški, išvažiuoja, o statiški pasilieka. Abu posakiai bus teisingi.
Ar toks Y kartos siekimas pokyčių, greitos sėkmės nelemia ir santykių ar šeimos nestabilumo?
Taip, yra net tokia vokiečių filosofo Zygmunto Baumano studija, kuri pavadinta „Likvidi meilė“. Tai tokie santykiai, kuriuos lengva nutraukti. Tai yra tai, kas likvidu, kas greitai panaikinama. Todėl ir poros santykiuose, pradedant kartu gyventi, atsiranda toks požiūris: „Jeigu nepatiks,tai išsiskirsiu“. Tam padidinamas reiklumas, kad žmogus galėtų pateisinti, kodėl jis negali su partneriu gyventi, todėl dabar kaltinimai padidintu reiklumu, konfliktiškumu ar egocentrizmu yra labai dažni.
Tai tampa pagrindiniu paaiškinimu, kodėl pora išsiskyrė. Taip mus verčia elgtis globalinis pokytis, nes vertybe tampa ne stabilumas, o mobilumas. Jeigu mes matome, kad aplinkui klesti ne tie, kurie stabilūs, o kurie mobilūs, mes nesąmoningai tampame mobiliais, nesąmoningai adaptuojamės prie pasikeitusios situacijos, o santykių nutraukimą pateisiname sukurdami priežastį, pavyzdžiui: „Tu infantiliškas“, „Tu kaip mamytė“, „Tu per daug reikalauji“.
Kodėl daugelis jaunimo nežino, ko nori?
Nes šiuo laikotarpiu yra naudingiau nežinoti, ko nori. Naudinga būti pasiruošusiam bet kam, kadangi viskas gali pasikeisti. Todėl patogiau sakyti, kad kaip bus, taip bus.
O ar vyresnė karta nepatiria streso bendraudama su jaunesniais?
Patiria. Vyresni žmonės, turintys gerokai jaunesnį vadovą, dažnai dėl to jaučiasi užgauti.
Pirma dalis: Y karta: jauni, žingeidūs ir savų poreikių absoliutintojai