Seniai žinoma, kad visi vyrai – egoistai. Tačiau ar visuomet vyras kaltas dėl savo egoizmo? Ar viską žinome apie vyro psichikos sandarą?
Laima rašo: „Vakare, kai po darbo atsisėdu greta jo ant sofos ir imu dėstyti mane perpildančias mintis bei jausmus, jis tyli. Aš kalbu, o jis tyli! Kai klausiu, ar jis mane girdi, atsako, kad girdi. „Tai ką tu apie visa tai galvoji?“ Jis jau ne pirmą kartą ištaria: „Mmm…“ Tuomet neištveriu, įsiuntu ir trenkiu durimis“. Matytas vaizdelis? Per dieną susitikote su įdomiais žmonėmis, sužinojote tiek nauja, jums norisi tuo pasidalyti su gyvenimo draugu. Jei nepasidalysite - sprogsite. Tačiau jūsų draugas anaiptol nelinkęs dalytis „kalbėjimo aistra“. Jam ką, nusispjaut į tai, ką jūs darote?
Kodėl vėl įbedė nosį į tą savo televizorių ar Balsas.lt? Brigita rašo: „Kai klausiu vyro, kaip jis praleido dieną, apie jo pasiekimus, jis kažką sau murma panosėje, iš to išskiriu viso labo vieną (visuomet vieną ir tą patį!) žodį: „Normaliai“. Žinau, kad šiandien vyko svarbus susitikimas su norvegų firmos atstovu, kad jis laukė lemiamo skambučio iš Londono. Nejau jam nesinori tuo pasidalyti su manimi, pasipasakoti, kuo jis gyveno šiandien?
Kodėl man norisi dalytis su juo viskuo (kartais, man regis, kad Laimius tiesiog man daro paslaugą, teikdamasis tyliai išklausyti mano „išsiliejimus“), o jam – ne? Mes ką – svetimi žmonės? Niekaip negaliu jo išjudinti štai jau visa dešimtis metų“. Bergždžios pastangos! Šių dviejų išpažinčių pakanka, kad suprastumėte, kaip nereikia reaguoti. Jei jūsų vyras neištarė nė žodelio, domėdamasis, kaip patiko filmas, iš kurio ką tik grįžote, jei jis neskuba dalytis pokalbio su verslo partneriais iš Danijos įspūdžiais – neskubėkite iš to daryti tragedijos! Jo nekalbumą dienos pabaigoje ir, atvirkščiai, jūsų norą kalbėti galima paaiškinti labai paprastai.
Vyras taip „užprogramuotas“, kad per dieną vidutiniškai ištaria 7 tūkstančius žodžių. Moters norma – 20 tūkstančių žodžių! Dabar įsivaizduokite, kad jūsų vyrui ar draugui rytą reikėjo dalyvauti pasitarime pas direktorių, kur jam teko atsiskaitinėti ir atsakinėti į klausimus. Paskaičiuokite, mažiausiai du tūkstančiai žodžių. Mažiausiai penki dalykiniai skambučiai per darbo dieną – dar du tūkstančiai žodžių. O derybos su verslo partneriu prie puodelio kavos?
Čia be trijų tūkstančių žodžių neišsiversi. Kiek žodžių liko jums? Geriausiu atveju – koks šimtas, kitas. Blogiausiu – nė vieno. Jūsų situacija, atvirkščiai, visiškai kita. Grįžtate iš darbo, kur dalyvavote prekės prezentacijoje, o prieš tai – pasitarime komercijos direktoriaus kabinete. Be to, laisvą minutę jūs su drauge gerą pusvalandį aptarinėjote kolegės iš gretimo skyriaus elgesį. Išnaudojote dešimt tūkstančių žodžių. O kur dar kiti dešimt tūkstančių?
Jie kol kas neišnaudoti ir visi tiesiog susikaupė ant liežuvio galiuko. Ir jūs negalite suprasti „kodėl jis toks užsidaręs“, nors jūs per dieną „kalbėjote nemažiau už jį“. Taigi tuomet, kai jus baigs išvesti iš kantrybės jo vangumas ir (kaip jums atrodo!) „nenoras bendrauti“ – prisiminkite, kad jūsų vargšas Petras ar Jonas jau seniausiai išsėmė paskutines žodžių atsargas. Ir jei jis vis dėlto dar geba išspausti veide kažką panašaus į dėmesį jūsų kalboms, būkite jam dėkingos vien už tai. Nereikalaukite, kad jis žodžiais atsakytų į jūsų kalbas. Jei, žinoma, nenorite išgirsti vietoj atsako neaiškaus murmėjimo…
