Kas yra vyras? Ne kartą šito klausdavau savęs ir kitų protingų, mano manymu, žmonių bei praktiškai visada gaudavau tą patį atsakymą: „Vyras – tas, kas veda moterį gyvenimo keliu“. Pamenate vyriškumo simbolį – apskritimą su strėlyte? Kryptis, ponai! Tai vienintelė būtina funkcija, visos likusios – gali būti, gali nebūti. Kryptis – absoliutus minimumas!
Jeigu yra visa kita, o šios funkcijos nėra (gebėjimo vesti) – jis yra kas tik norit, bet tik ne vyras (sutuoktinis). Dauguma iš vyro reikalaujamų funkcijų iš tiesų priklauso tėveliui. Suaugusi, subrendusi moteris gali be jų apsieiti. Mūsų kultūroje subrendusių moterų beveik nėra, kadangi nėra moteriškos iniciacijos tradicijos.
Jeigu vyras per daug apsikarsto papildomomis tėvelio funkcijomis, o dažniausiai būtent tai ir nutinka, jis gali prarasti bet kokį susidomėjimą žmona, kadangi gamta prieštarauja incestui.
Viena iš pagrindinių problemų, vyraujančių šiuolaikiniame civilizuotame pasaulyje – tai, kad vyro (sutuoktinio) vaidmuo tampa vis mažiau patrauklesnis būtent dėl visų papildomų funkcijų pertekliaus. Praradęs savo kelią vyras tampa pasimetęs ir neįdomus, nepatrauklus moterims. Na, nebent įdomus tik kaip ko nors „papildomo“ šaltinis.
Jeigu vyras sėkmingai susitvarko su „tėtušio“ funkcijomis, jis gali pažadinti savanaudiškus moters kėslus, teikdamas jai jeigu ne pinigus arba socialinę apsaugą, tai bent „trūkstamos tėviškos meilės“ surogatą. Taip susiformuoja legendiniai santykiai „lagaminas be rankenos“ – ir išmesti gaila, ir nešti sudėtinga. Kadangi subrendusių vyrų mūsų kultūroje taip pat praktiškai nėra (dėl tos pačios vyriškos iniciacijos nebuvimo), pasirodo, kad vyras-vaikas pradeda atlikti tėvo vaidmenį žmonai-vaikui. Labai sudėtingi, kankinantys santykiai.
Vienintelė žmonos funkcija – nušviesti vyro kelią, būti žvaigžde kelrode. Protingo bendradarbiavimo išmintis – jis eina ten, kur ji jam šviečia. Alchemija, ponai.
„Tarp pasaulių, tarp šviesulių spindėjimo aitraus…. Vienos žvaigždės kartoju vardą… Ne todėl, kad aš mylėjau ją, Todėl, kad su kitomis aš paprasčiausiai gestu.“
Tai vienintelis būtinas reikalavimas žmonai. Visos kitos funkcijos gali būti arba nebūti. Dauguma to, ko tikisi iš žmonos, iš tiesų priklauso mamai. Ir suaugęs, brandus vyras gali be šito apsieiti. Jeigu moteris nusikarsčiusi motiniškomis funkcijomis, ji netenka gebėjimo šviesti, spindėti ir dažniausiai netenka susidomėjimo vyru. Tačiau jeigu ji sėkmingai vykdo „motulės“ funkcijas, gali įklimpti į priklausomybę.
Kadangi, remiantis jau minėtomis priežastimis, subrendusių moterų mūsų kultūroje taip pat praktiškai nėra, gaunasi, kad moteris – vaikas bando atlikti motinos vaidmenį vyrui – vaikui. Ateina dėdė Froidas ir padaro „marafetą“.
Dažnai naujus partnerius ir meilužius susiranda, kaip žaidėjus iš kitos komandos. Pavargusi nuo „mamytės“ vaidmens moteris gali ieškoti sau „tėtušio“, šventai tikėdama, kad jis ir yra „tikrasis vyras“. Ir atvirkščiai…
Įprasta šiuolaikinė pora, bandanti sudaryti sąjungą – tai pasenę vaikai, velkantys už nugarų gigantiškus maišus su neišsipildžiusiais vaikiškais lūkesčiais. Pirmai progai pasitaikius jie priploja tais maišais savo partnerius. Kuo daugiau abipusių lūkesčių iš maišų išsitraukė pora, tuo skausmingesni santykiai. Kaltės ir nuoskaudos jausmas garantuotas. Juk nei vienas lūkestis negali būti įgyvendintas.
Pavargę nuo abipusio koliojimosi, parteriai gali išsiskirti ir išvykti ieškoti kitų pretendentų, niūriai murmėdami ir tempdami per gyvenimą nepakeliamus lūkesčių maišus..
Išmintingose kultūrose, norint užkirsti kelią tokiems procesams (profilaktikai), buvo vykdomi vyriškos ir moteriškos iniciacijos ritualai, kuomet kandidatui į suaugusio gyvenimą padėdavo priimti faktą, kad visko, ko negavo vaikystėje, jis jau nebegaus. Taip, liūdna, tačiau tame nėra katastrofos, kadangi pilnavertis suaugusiojo gyvenimas parūpins daug naujo, daug gero, bet tai išmintingose kultūrose…
Tokiose laukinėse kultūrose, kaip mūsų, vyriškos arba moteriškos iniciacijos procesas tęsiasi visą gyvenimą, vesdamas į begalę psichosomatinių susirgimų. Iniciacija nesibaigia visą gyvenimą. Ant daugybės senukų veidų jūs pastebėsite sustingusias įžeisto vaiko išraiškas. Daugumos civilizuotų Žemės gyventojų mirties priežasties eilutėje galima drąsiai rašyti: „Nesugebėjo pergyventi brendimo traumos“. Juokinga ir liūdna.
Vienas autorius rašė: „Abu jaučiasi įkliuvę į spąstus, kas dėl įvairių priežasčių primena jiems jų vaikystę. Jie gali nutraukti šį ryšį, gali kovoti jo rėmuose arba susitaikyti su vilties mylėti ir džiaugtis netektimi. Toks susitaikymas gali vesti prie kitų piktybinių susidarymų, kova veda į širdies ligas. Santykių nutraukimas – tai ne sprendimas, kadangi kiti, sekantys po senųjų, santykiai būna ne ką geresni. Tam, kad išsilaisvintų iš šių spąstų, pora turi dirbsi su savo meilės baimės jausmu“. Pusgyvės viltys suvalgo labai daug gyvybės energijos
Tokia tendencija nieko nedžiugina. Todėl vis labiau populiarėja paaugliški santykiai, paremti tik seksualiniu pagrindu. Norėjau parašyti ką nors gero apie tokius santykius, bet nieko gero tame neradau. Visi jų privalumai abejotini. Tokių santykių minusas (trūkumas) – abipusis nerealizuotumas. Juk tam, kad vyras pamatytų savo kelią (pamenat teksto pradžią?), moteris turi parodyti savo sielą, pradėti šviesti… O tam, kad ji pajustų, kad paskui JĮ verta eiti, VYRAS taip pat turi parodyti sielą, atsiskleisti. Sekso „draugų“ santykiai nenumato tokios galimybės, kadangi vystymuisi reikalinga energija bukai nudulkinama neva saugaus sekso epochoje… Pasiklydusi moteris amžinai sutinka vyrus, paklydusius nuo kelio. Ar man reikia kalbėti apie tai, kaip tai pasireiškia makro-socialiniam lygmenyje: „Jūs kokioj šaly gyvenat – paklydusios ar pasiklydusioj?“.
Vis dėlto gamtoje yra natūralus vaikiškų žaizdų gydymo procesas – tai sąmoningas judėjimas liks savo nusivylimo.
Kiekvienas nusivylimo momentas – tai brendimo ir augimo momentas. Problema tame, kad karingojo hedonizmo (etikos teorija, teigianti, kad malonumas yra svarbiausias dalykas, vienintelis gėris ir galutinis žmonijos tikslas) kultūroje nepriimta pergyventi nusivylimo skausmo. Bet kurio bręstančiojo paslaugoms yra visas dvasinės anestezijos institutas. Vieninteliai, kuriems iš tiesų yra naudingas iniciacijos tradicijų nebuvimas – tai alkoholio ir tabako gaminių gamintojai, o jau apie medikus ir farmacininkus, „atkakliai ieškančius būdų įveikti“ brendimo traumą, net kalbėti nereikia, tačiau apie tai nekalbėkime…
Narsių beprotystei šlovinga daina! Egzistencinis brendimas vertas to, kad į ji iškeliauti.
