Rytą pradėjau tęsdama vakaro mintis: kodėl suaugusiems kyla tiek daug nesklandumų gyvenime, kai tuo tarpu vaikystėje viskas buvo taip aišku ir paprasta?
Jei mažas vaikas netyčia sudaužo uogienės stiklainį, mama jį aprėkia ir jis puikiai suvokia, kad padarė negerai ir kad daugiau to daryti nevertėtų. Jei vaikelis kakava apipylė naujutėlaičius tėčio marškinius, jis liks aprėktas, gal net gaus lupti, bet kitą kartą bus atidesnis. Net jeigu gausi blogą pažymį už matematikos kontrolinį, pažadėsi mamai, kad kitą kartą pasiruoši geriau, suprasdama savo klaidas.
Tačiau kai suaugame, viskas pasikeičia. Nebelieka skalės, kuri pasakytų: „Darai blogai, pasitaisyk“. Suaugusių gyvenimas yra ypač painus, nes jame persipina gėris su blogiu, tiesa su melu, tinkami poelgiai su netinkamais. Nukabinti vaikiną klube yra gerai, tačiau jei tavo namuose tavęs ištikimai laukia vyras – tai Tu, kaip minimum, pasileidėlė. O ką jau kalbėti, jei pasiskolinusi draugės suknelę netyčia ją suplėšei ar apipylei vynu. Ką daryti tokioje situacijoje, kai nepadės ir garsusis dėmių valiklis iš reklamos?
Taip, tu visada draugei gali paaiškinti situaciją, tačiau tuo atveju, turėsi susitaikyti su mintimi, jog prieš ją atrodyti silpnesnė, ne tokia stipri, kokia dediesi kiekvieną dieną. Nuo draugės gali šią situaciją ir nuslėpti, sakydama, kad suknelę atiduosi kitą savaitę, o per tą laiką kurti planus, kaip atitolinti nemalonią akimirką, tačiau išauš diena, kai teks pažvelgti tiesai į akis.
Neseniai vykusio vakarėlio metu viena žavi mergina, pasipuošusi juoda maža suknele ir aukštakulniais, susigarbanavusi plaukus ir ryškiai pasidažiusi lūpas atakavo mano draugės vyrą. Tol, kol jo žmona pudravosi nosytę tualete, ši rangėsi aplink jį, pasakojo, kaip mėgsta po darbo užsukti į netoliese esančią kavinukę, o jei būtų buvę daugiau laiko, turbūt būtų pasakiusi ir kokia jos siaurikių spalva. Laimei, su papudruota nosyte, sugrįžo žmona.
Pasivedžiau savo pažįstamą (iškalbingąją garbanę, kurios apatinio trikotažo spalva liko nežinoma) ir sakau, kone rėkiu jai į ausį: „Bet juk jis vedęs!“ O ji, gurkšnodama kažkelintą kokteilį, man atšauna: „Bet vyrai dievina kales!“ Nesilioviau: „Bet jis turi žmoną ir du pyplius, kuriuos dabar prižiūri auklė“. O ji man į tai: „O aš ir neketinu užimt
i žmonos vietos, aš ir jo vaikų matyti nenoriu!“ Paprašiau barmeno kokteilio ir pasitikslinau: „Tai tavęs nė kiek nedomina ilgalaikiai santykiai su juo, tu tenori karštos nakties ir didingojo orgazmo?“ „Taip, meilute, tik nesakyk, kad tu taip nesielgi.“ Čia mūsų pokalbis nutrūko, o grįžusi namo aš dar ilgai mąsčiau vakarėlyje buvusią situaciją.
Na ir ką? Ko ta moteris nori? Ji tik flirtuoja, ji nori sulaukti dėmesio, išgerti taurę šampano su simpatišku vyru ir nė akimirkai nesuvokia, kad toks elgesys netinkamas.
O jis tikrai yra toks, mat ji kėsinasi ne į laisvą vyruką, o į tą, kuris dabar veža du pyplius į darželį. Kalė. Ji save tokia pavadino ir aš visiškai pritariu. Tiesa, matote, čia vėl susiduriame su ta pačia situacija – nėra gėrio ir blogio standartų. Aš atėjusi prie garbanės pasakau jai, kad ji elgiasi blogai, tačiau ji mano, kad viską daro gerai. Ji išskirs šeimą, vyras paliks žmoną su dviem vaikučiais tik tam, kad ši patenkintų savo poreikius. O jei būtų skalė, kuri galėtų pamatuoti kas vyksta gerai, o kas blogai, fatališkoji garbanė greitai gautų per nagus su liniuote.
Suaugusiųjų gyvenimai sudėtingi, tačiau tuo pačiu ir įdomūs. Kiekvieną dieną rezgamos intrigėlės, dvigubi pasimatymai, meilės trikampiai, per daug išgertų kokteilių skaičius, per ryškus lūpdažis ar per trumpas mini sijonėlis – tai mūsų gyvenimo dalis. Tik, visgi, vertėtų neperžengti tos ribos, kurią turi nubrėžti ne šalies vadas, ne kaimynė iš gretimo buto ir ne dviejų vaikų mama, o mes pačios. Nes tik mes pačios geriausiai suvokiame kokiu keliu einame, ko iš gyvenimo norime ir ko gyvenimas nori iš mūsų.
Mielosios, šiandien vakare vėl šėlsime klube iki ryto. Vėl šoksime pagal mėgstamiausią dainą ir flirtuosime su žaviu brunetu, tačiau kaskart, prieš flirtui peraugant į rimtesnius santykius, apmąstykime ar jis nesugriaus kieno nors gyvenimo ir laimės, kuriai sukurti reikia kartais ir viso gyvenimo.
