Kretingoje rajone užaugusi Kristina Ballouard pasakoja, kad šiame krašte ji praleido ne mažą gyvenimo dalį. Čia ji baigė mokyklą, vėliau aukštesniąją žemės ūkio mokyklą, o po to įstojo į Šv. Antano religinį institutą, kuriame baigė bakalauro studijas.
„Vienerius metus dirbau tikybos mokytoja, tačiau kadangi man visada buvo artimas tikėjimas, Dievo pagalba, pritrūkusi pasitikėjimo savimi, nusprendžiau gyvenimo kelio ieškoti kartu su vienuolėmis Dievo meilės misionierėmis.
Gyvenau ir Maskvoje, ir Vilniuje, vėliau kiek ir Lenkijoje. Visgi, atsiverti šiam pasauliui buvo sunku, trūkau pasitikėjimo savimi, todėl nusprendžiau, kad geriausiai bus, jeigu grįšiu į Lietuvą“, – pasakoja Kristina.
Moteris tikina, kad nuo pat mažens buvo sau pažadėjusi negyventi įprasto gyvenimo, kurio scenarijus yra aiškus – baigi mokslus, išeini dirbti, sukurti šeima ir likusį gyvenimą taip gyveni. K. Ballouard teigia, kad jos širdis troško gyventi gyvenimą tokį, kokį įsivaizduoja pati.
„Sutikusi savo gyvenime daug kančios, paprasčiausiai norėjau jaustis savimi. Be to, visuomet turėjau norą padėti kitiems žmonėms, būti kartu su jais. Ypatingai su tais, kurie turi sunkumų, kadangi ir pačiai teko tą patirti.
Nusprendžiau save toliau atrasti „Arkos“ bendruomenėje, kurios ištakos yra Prancūzijoje. Norėjosi būti šiame „lizde“ ir veikti ten, kur viskas prasidėjo“, – nusišypso ji.
Svajonė ūkininkauti Lietuvoje
Išvykusi į Prancūziją, net ir šiek tiek mokėdama vietos kalbą, bendruomenėje ji neužsibuvo. Kristina pasakoja, kad norint padėti kitiems, turi visų pirmiausiai būti pasitikintis savimi. Tuo metu šios savybės Kristinai trūko kaip niekada. Tačiau ji nenuleido rankų ir savęs ieškoti išvyko į Bretanę, regioną Prancūzijos šiaurės vakaruose:
„Ten taip pat buvo įsikūrusi bendruomenė, šeima, pas kurią gyvenau. Jie padėjo kitiems žmonėms, kuriems buvo reikalinga pagalba. Per maldą, per darbą ir per gyvenimą kartų žmonėms pavykdavo atsistoti ir vėl ant kojų. Be to, ten buvo ir įvairiausių veiklų: galėjai darbuotis darže, daryti mozaikas ir taip toliau. Būtent ten ir išmokau mozaikos meno.“
Būdama Prancūzijoje pašnekovė susipažino su savo vyru a. a. Jeanu Noeliu. Susituokę vyro gimtoje šalyje, jie pradėjo svajoti apie savo namus, ūkį. Visgi, įkurti ūkį Prancūzijoje buvo per brangu, o ir rasti tinkamą žemę buvo didžiulė užduotis.
„Nusprendėme, kad grįšime ūkininkauti į Lietuvą, kadangi vyras buvo kelis kartus čia apsilankęs, jam čia patiko. Lietuvoje buvo ir santykiai paprastesni, ir gyvenimas natūralesnis, nedaug tuo metu buvo materializmo. Grįžę į Lietuvą apsigyvenome Raseinių rajone, tačiau ten neužsibuvome. Nusprendėme, kad važiuosime gyventi į Zarasus.
Nors šiame krašte yra mažiau derlinga žemė, tačiau aplinka viską atperka. Čia daug žalumos, natūralumo, o ir kadangi ieškojome kitokio gyvenimo būdo, norėjome ūkininkauti ekologiškai, mums viskas tiko. Be to, žinojome, kad šiame rajone veikia ir Tiberiados brolių bendruomenė.
Šios bendruomenės būstinė yra Belgijoje, todėl broliai gerai moka prancūzų kalbą. Tuo metu šiame krašte gyveno belgai, prancūzas, todėl vyrui buvo gera dėl to, kad turėjo su kuo pasikalbėti gimtąja kalba, jautė artimesnę kultūrą. Atvykę nustebome, kaip maloniai buvome priimti savivaldybės“, – pasakoja moteris.
Viskas atrodė tobulai, tačiau šeimai taip ir nepavyko spėti įsikurti – staiga, vos per kelias savaites, Kristinos vyras Jeanas Noelis neteko sveikatos ir iškeliavęs iš šio pasaulio, paliko Kristiną bei du nepilnamečius vaikus.
Dabar, persikėlusi gyventi į kitą vietą Zarasuose, kartu su vaikais Kristina ir toliau ūkininkauja dėl savęs. 30 arų teritorijoje ji laiko vištas, turi daržą, namie karaliauja šuo ir katės. „Norime valgyti ir gyventi kuo natūraliau“, – priduria ji.
Šukės, kurios sulipdo skausmą
Pasiteiravus, kas netekus vyro, padėjo nepasiduoti, Kristina atvira – ji nuo pat mažens sau vis kartojo, kad reikia nepasiduoti ir kovoti.
„Jeigu būčiau pasidavusi, manau, kad manęs čia tikrai jau nebebūtų. Iki šiol man yra įstrigę vieno brolio, kuris man dvasiškai padėjo, vadovavo. Jis sakė: „Stebuklas, kad aš dar gyva.“ Šie žodžiai man įsirėžė ilgam, todėl iš tiesų, man labiausiai padėjo tikėjimas. Sunkiausiais gyvenimo momentais tikėjimas man leisdavo jausti ramybę, užtikrintumą, kad viskas bus gerai, nors yra be galo sunku ir išoriškai, ir viduje.
Be to, per vyro laidotuves taip pat suvokiau, kad Jeanas Noelis nenorėtų, jog mes dabar pradėtume skųstis ar įstrigtume skausme. Jis norėjo, kad ir vėl pradėtume gyventi, kvėpuotume pilnais plaučiais. Sėdėti ir skųstis tiesiog negalėjome“, – sako ji.
K. Ballouard pasakoja, kad būtent tokio požiūrio ji moko ir vaikus. Ji vis kartoja, kad niekuomet negalima pasiduoti, būtina eiti į priekį, kadangi visas problemas galima įveikti. Kartais užtenka net ir pačių mažiausių žingsnių, kad viskas pradėtų judėti toliau į priekį:
„Jeigu pasiduosi baimei, nevilčiai, blogiems jausmams – bus be galo sunku viską įveikti. Be to, man dar labai padėjo ir patys vaikai. Žinojau, kad nuo šiol jie turi tik mane, nėra jokių senelių arti mūsų, tad ramstis esu tik aš ir mokytojos, kurios be galo juos globoja ir myli.“
Kristina džiaugiasi, kad jos vaikai gali džiaugtis ir patirti ypatinga mokytojo dėmesį, kadangi jie lanko kaimo mokyklą, kurioje mokytojų ir mokinių santykiai yra glaudesni, ne tokie kaip miesto mokyklose: „Stengiausi dėl vaikų, kad jie jaustųsi saugūs. Jeigu būčiau pasidavusi, jiems taip pat būtų be galo sunku.“
Bandydama ir vėl atsistoti ant kojų, Kristina ieškojo veiklos, kuri padės jai užsidirbti pinigų pragyvenimui. Tačiau netikėtai viena moters draugė Dovilė, kuri buvo sudėtingiausiu Kristinos periodu šalia, pasiūlė jai pradėti kartu kurti mozaikas ir keramikinių šukių.
„Taip viskas natūraliai ir prasidėjo. Pajaučiau, kad ir vėl save realizuoju, o ir supratau, kad mozaikos kūrimas yra labai gera terapija.
Be to, viską stengiuosi daryti iš kuo natūralesnių medžiagų: keramikinių, automobilio stiklių šukių, plytelių likučių. Galų gale, ši veikla be galo susisieja ir su gyvenimo prasme iš tos pusės, kad mūsų pačių gyvenimai neretai susideda iš daugybės šukių.
Kaip elgtis su jomis, turime net kelias galimybės. Viena – viską išmesti, atsiriboti nuo skausmo, o kita – viską išmokti sulipdyti į visumą, kartu su visu skausmu, žaizdomis. Visą gyvenimą bandydami pabėgti nuo skausmų, problemų, vis tiek vieną dieną su tuo susiduriame“, – nusišypso moteris.