Tanja su dviem sūnumis Vania (12) ir Jagor (3) iš Zaporožės išvažiavo dar kovo 6 dieną, tačiau Lietuvą pasiekė tik beveik po savaitės – kovo 12-ąją. Moteris su vaikais Zaporožėje sėdo į traukinį ir išvyko į Lenkiją. Pirmąją naktį Lenkijoje jie praleido sandėlyje ant sulankstytų lovų. Savanoriai jiems davė patalus ir maisto.
„Pernakvoję važiavome į Varšuvą, bet atvykus nebuvo bilietų į Lietuvą, todėl pernakvojome pas pažįstamus. Tada susiradau savanorius iš Lietuvos, kurie atvežė mus į Kauną“, – pasakoja Tanja.
Pavyko rasti darbą
Tanja neslepia, kad pirmosiomis dienomis Lietuvoje buvo sunku tiek jai pačiai, tiek vaikams. Lietuva jiems buvo nepažįstama, o visas iki tol turėtas gyvenimas buvo likęs Ukrainoje.
„Sunku net atsiminti, kaip viskas atrodė, nes buvo labai stresinė situacija. Radau savanorių Marių, kuris padėjo gauti humanitarinės pagalbos – maisto, drabužių. Jau 3-4 dieną Lietuvoje vaikai pradėjo eiti į darželį.
Vaikams irgi buvo sunku. Vyresnysis apsiprato greičiau. Prieš tai jie dvi savaites verkė. Jaunesnysis nenori į darželį eiti. Neseniai į darželio grupę atėjo dar viena mergaitė iš Ukrainos, be jų yra dar dvi rusakalbės mergaitės grupėje. Auklėtojai visi supranta rusiškai, visada padeda vaikams, stengiasi padėti jiems įsilieti į kolektyvą“, – pasakoja ji.
Tanja „Viber“ ir „Telegram“ telefono programėlėje susirado grupes, kuriose kiti ukrainiečiai dalijosi informacija apie gyvenimą Europoje. Moteris taip išmoko naudotis Kauno viešojo transporto programėle, o dabar jau gali visur nuvažiuoti savarankiškai.
Prieš tai Tanja 17 metų dirbo kirpėja. Tačiau nepaisant to, Lietuvoje jai rasti darbą buvo ganėtinai sunku.
„Čia Lietuvoje kitokios darbo sąlygos, čia griežčiau. Kaune turi nuomotis darbo vietą, o Ukrainoje nuo visų užsakymų gauni tam tikrą procentą. Šiaip kolektyvas geras, mergaitės padeda. Dirbu nepilną darbo dieną, todėl klientų dar turiu nedaug. Kol kas skambina ir ateina apsikirpti nedaug žmonių, bet bent jau šioks toks rezultatas yra“, – šypteli ji.
Neteko anytos
Tanjos anyta į Lietuvą buvo atvykusi anksčiau, tačiau neseniai moteris prarado ir ją. Jos anytą pasiglemžė klastinga liga, o jos pelenus Tanją išsiuntė savo vyrui į Ukrainą.
„Mirė anyta. Niekas nežinojo, kad ji taip stipriai sirgo. Mirties išvadose parašyta, kad kraujo vėžys. Smegenyse dar buvo ir auglys. Ją kremavome ir išsiuntėme jos palaikus pas sūnų į Ukrainą“, – pasakoja ji.
Kol kas moteris nežino, ar pasibaigus karui grįš į Ukrainą – juk šalyje vyksta karas, tad sunku prognozuoti, ar išvis turės, kur grįžti.
„Sunku atsakyti, ar Lietuvoje linksime, ar ne. Dirbu neilgai. Be to neaišku, kada tas karas baigsis ir kaip. Bent artimiausius tris mėnesius tikrai būsime Lietuvoje. Ukrainoje visi fabrikai, viskas susprogdinta. Nėra nei iš kur gauti duonos, o darbo tuo labiau. Neaišku, ar apskritai turėsime, kur grįžti. Gali būti, kad liksime ir čia“, – sako ji.
