„Asmeniškai aš labai išgyvenau, kad iš manęs atėmė nėštumą. Aš taip stipriai laukiau, kada turėsiu didelį pilvą, aplink mane visi šokinės... Tik dabar pradedu suvokti, kad niekas nekaltas, jog jie gimė taip anksti“, – savo istoriją pradeda Urtės ir Mato mama Akvilė Jokubauskienė.
Ant savo rankų devynių mėnesių (koreguoto amžiaus – penkių mėnesių) dvynukus sūpuojanti moteris po ilgo ir varginančio laiko gali bent šiek tiek atsikvėpti. Ji žino, kad šiai dienai jos abu vaikeliai yra sveiki, auga laimingi ir be galo mylimi.
Tačiau tam, kad šiandien jie visi sveiki būtų namuose, Akvilei ir jos vyrui teko praeiti alinantį ir kupiną išbandymų kelią.
Netikėta žinia – dvynukai
Paprašius prisiminti, kaip pati Akvilė ir jos artimieji reagavo į žinią apie dvynukus, moteris tik šypteli: „Visiems buvo šokas, filmuodavau visų reakcijas“, – juokiasi ji.
Tiesa, pati moteris sako, kad išėjusi iš gydytojo kabineto pirmiausia ji turėjo bent pusvalandį pasėdėti viena, kad galėtų atsipeikėti po išgirstos naujienos apie dvynukus. Be to, pats nėštumas Akvilei taip pat buvo didžiulė staigmena, mat gydytojai jai buvo uždraudę pastoti bent du metus.
„Iš mano šeimos pusės dvynukų nėra visiškai, net močiutė stengėsi prisiminti iš toliau giminių – niekas dvynukų neturėjo. Mes pirmieji.
Iš tiesų ir pats nėštumas buvo didelis šokas, nes man gydytojai uždraudė pastoti mažiausiai du metus. Turėjau skydliaukės problemų, gėriau gana stiprius vaistus“, – pasakoja pašnekovė.
Lemtinga balandžio 25-oji
Apie savo nėštumą Akvilė sužinojo pakankamai anksti – būdama nėščia vos penkias savaites. Todėl ir stiprūs vaistai nuo skydliaukės nedelsiant buvo pakeisti tą pačią dieną ir ją medikai ramino, kad viskas bus gerai.
Deja, Akvilės nėštumas netruko taip ilgai, kaip ji svajojo, savo mažylius po širdimi ji išnešiojo vos 23 savaites. Medikai iki šiol negali atsakyti, kas sukėlė tokį ankstyvą dvynukų gimimą, nes minėtas moters skydliaukes problemas jie yra linkę atmesti.
Akvilei, jos vyrui ir judviejų dvynukams lemtinga tapo balandžio 25-toji diena. Būtent tądien moteris suprato, kad kažkas yra negerai.
„Tą dieną mes pardavinėjome butą, tą pačią dieną pirkome ir kitą. Buvo tiek daug popierizmo, vaikščiojimo pas notarus, dar krovėmės daiktus, nes reikėjo per kelias dienas išsikraustyti“, – sako ji.
„Supratau, kad nėra gerai“
Tą dieną šeimos planas buvo sudėliotas itin kruopščiai – pirmiausia turėjo atvažiuoti apžiūrėti jų buto pirkėjai, tuomet pora planavo susirinkti savo daiktus, vėliau užsukti pas notarą.
Tačiau vieną akimirką Akvilė pajautė, kad jos pilvas kitaip nei įprasta yra išsipūtęs ir sukietėjęs. Nuėjus į tualetą, moteris pastebėjo itin mažą, tarsi nykščio dydžio, kraujo lašą.
Tiesa, kadangi kraujo buvo tiek mažai, Akvilė to nesureikšmino, o pasitarusi su savo mama nutarė palaukti. Vėliau Akvilė kartu su vyru pėsčiomis nuskubėjo pas notarą, mat kaip tik tuo metu buvo sugedęs poros automobilis, o ir oras pasitaikė gana gražus.
„Jau einant supratau, kad ne viskas yra gerai. Pradėjau jausti, kad ties antru žingsniu turiu vis sustoti, nes jaučiau, kad pilvas vis kietėja ir kietėja, nemoku paaiškinti to jausmo, atrodė, kad imsiu ir susprogsiu. Nuėjome iki notaro, bet vyrui pasakiau, kad važiuoju pas šeimos gydytoją“, – prisimena Akvilė.
Pajautė šlapias kelnes
Jonavoje Akvilei atliko echoskopiją, įtarė gresiantį gimdymą ir išleido namo, tačiau Akvilė su savo mama nutarė nieko nelaukti ir nedelsiant važiuoti į LSMU Kauno klinikas.
Čia moteriai buvo atlikta echoskopija, kraujo tyrimai, paskirti antibiotikai. Kitos gydytojų vizitacijos metu buvo nutarta nėščiąją palaikyti per savaitgalį, o pirmadienį išleisti į namus.
„Pasakė, kad mane išleis namo, priguliau ir staigiai mane atrodo toks jausmas, kad kas būtų išmetęs iš lovos. Pažiūrėjau, mano kelnės buvo šlapios ir tada suvokiau, kad man nubėgo vandenys.
Puoliau į isteriją, pradėjau verkti, supratau, kad prasidėjo gimdymas. Iki tol net minties neprileidau, kad man bus blogai, šypsojausi visada. Tą akimirką supratau, kad tikrai blogai“, – lemtingas akimirkas atkuria moteris.
Davė dvidešimt procentų
Medikai kartu su Akvile laukė parą laiko, kol prasidės jos gimdymas. Šią laiko atkarpą moteris iki šiol laiko viena košmariškiausių savo gyvenime. Mat visą laiką ji galėjo tik gulėti:
„Praktiškai pajaučiau, ką jaučia paralyžiuotas žmogus, norėjau tą laiką kuo ilgiau išbūti ramiai, mano net visas kairysis šonas buvo nutirpęs, o ir valgyti nedavė.
Atėję gydytojai man aiškino, kas manęs laukia ir pasakė, kad mano dvynukų išgyvenamumo tikimybė yra 20 proc. Sakė, kad gali būti ir taip, kad jų nepavyks net atgaivinti.
Bandė brandinti ir dvynukų plaučius, bet medikai patikino, kad toks brandinimas yra naudingas tik nuo 24 savaitės, praktiškai mums trūko dar visos savaitės".
Cezario pjūvio Akvilei medikai negalėjo atlikti jokiu būdu, mat tokiu atveju dvynukų neišgyvenamumo tikimybė būtų buvusi šimtaprocentinė.
Sunkiausią akimirką Akvilė su vyru pasirašė ir sutikimą dėl dvynukų tyrimų, mat jie pagalvojo, kad jeigu neišgyventų jų vaikeliai, gal atlikti tyrimai padėtų ateinančioms gyvybėms.
„Iš laimės net apsiverkiau“
Dvynukų mama prisimena, kad medikų planas buvo, jog pirmiausia gims mergytė, mat ji buvo dvynys A, o berniuką gydytojai planavo kiek įmanoma ilgiau užlaikyti mamos pilve. Deja, Matas taip norėjo į šį pasaulį, kad gimė vos praėjus kelioms sekundėms po sesers.
„Pajaučiau, kad jis labai stipriai spyrė ir tiesiog iššoko, akušerė dar bandė dangstyti, o gydytoja net apsiverkė sakydama, kodėl jis taip skubėjo ateiti. Man jų abiejų net pamatyti neleido.
Urtė gimusi neišleido nė garso, o štai Matas atėjo garsiai ir be galo verkė. Aš net nesupratau, kaip iš penkių šimtų gramų gali sklisti toks stiprus balsas, iš laimės net apsiverkiau, kad bent vienas rodo gyvybės ženklus“, – akimirką prisimena ji.
Vaikai gimė labai neišnešioti, gydytojai iš pradžių jaunai šeimai daug vilties nesuteikė. Po operatyvaus gimdymo, Matas su Urte buvo išvežti į Neonatologijos klinikos Naujagimių intensyviosios terapijos skyrių.
Sudėtinga kova už gyvenimą
Pirmoji savaitė jaunai šeimynai buvo itin sudėtinga. Abu vaikai buvo ventiliuojami, jų sveikatos rodikliai nuolat kito. Nors Matui jau devintą parą prireikė atlikti itin sudėtingą operaciją, Akvilė sako, kad jos dukrytė Urtė iš tiesų buvo daug silpnesnė.
„Kai darė echoskopiją, sakė, kad tikriausiai ji gimdoje prisitvirtino sekančią parą nei Matas, tai realiai ji buvo dar mažiau išsivysčiusi nei jis.
Urtei buvo labai didelės problemos su kvėpavimu, grėsė net tracheostoma. Ji beveik tris mėnesius nekvėpavo pati. Apie sepsius, kraujo perpylimus, užkrėtimus, širdies problemas, antibiotikus net nekalbu – jų buvo tiek daug, kad tikrai nesuseksi. Tai štai tokia ta Urtės istorija“, – prisimena moteris.
Priešingai nei sesei, vos devynerių parų sulaukusiam Matui teko atlikti ir žarnyno operaciją.
„Jam prasidėjo nekrozinis enterekolitas – žarnyno kraujagyslėse susidarė krešulys, dėl to apmirė dalis žarnyno. Matas tuo metu svėrė vos 470 gramų. Iš viso jam buvo atliktos trys operacijos, pirmoji – devintą gyvenimo parą. Jos metu buvo pašalinta negyva žarnyno dalis ir suformuota ileostoma, per kurią naujagimis tuštinosi.
Antrosios operacijos metu padarėme rekonstrukcinę operaciją: storąją žarną prijungėme prie plonosios žarnos, paliekant ileostomą. Tokiu būdu pratinome storąją žarną prie aktyvios veiklos, normalaus tuštinimosi.
Per paskutinę operaciją, esant normaliam tuštinimuisi, pašalinome ileostomą. Džiaugiuosi, kad berniuko žarnynas visiškai atsistatė ir vaikas gali tuštintis įprastai“, – teigė Kauno klinikų Vaikų chirurgijos klinikos vadovas prof. Vidmantas Barauskas, kuris ir operavo mažąjį Matą.
Naujagimių intensyviosios terapijos skyriaus vadovė dr. Ilona Aldakauskienė prisimena, kad nuo gimimo berniuko būklė buvo labai sunki. „Matas, gimęs 508 g svorio, po gimimo kvėpavo savarankiškai, tačiau būklė blogėjo – prireikė dirbtinės plaučių ventiliacijos ir kitų sudėtingų gydymo metodų. Naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje Matas praleido 98 dienas.
Ilgą laiką jam buvo taikoma dirbtinė plaučių ventiliacija, skiriamas parenterinis maitinimas. Į Naujagimių ligų skyrių berniukas buvo perkeltas, kuomet svėrė 1700 g, vis dar gaudamas papildomą deguonies tiekimą. Džiaugiamės, kad Matą į namus išleidome jau paaugusį ir sveriantį virš 2 kilogramų“, – pasakoja dr. I. Aldakauskienė.
Laimingi ir sveiki namuose
Dabar Matas ir Urtė laimingi auga savo namuose, o pati Akvilė šypteli, kad jos vaikai yra tarsi tikri „kempiniukai“, mat sugeria visas jų namuose esančias emocijas.
„Buvo neseniai atvejis, kai namuose mūsų garbingo amžiaus sulaukusį šunį ištiko epilepsijos priepuolis, buvome visi viename kambaryje tą akimirką. Tai iš pradžių jie sustingo, nesuprato, kas vyksta, o paskui visą dieną verkė, nevalgė, toks jausmas, kad jie labai tave jaučia. Jei tu verki – verkia ir jie.
Pavyzdžiui, jei vyras juos migdo ir jis mato, kad neišeina, susinervina, tai ir vaikiukai viską labai jaučia, ima verkti, kaip aš sakau jie tokie kempiniukai pas mus“, – juokiasi dvynukų mama.
Šiuo metu tiek Urtė, tiek Matas yra visiškai sveiki. Jie pilnai atitinka koreguotą amžių, o jų mama tikisi, kad po dviejų, trijų metų jie pasivys ir savo gimimo amžių.
Kol Akvilės vyras dienomis pluša darbe, susitvarkyti su vaikais jai padeda mama, kuri kartu su Akvile išėjo į vaiko priežiūros atostogas.
„Nežinau, kaip kitos mamos sugeba, bet man dviejų rankų per mažai. Pas mus kiekviena sloga, kiekvienas kosulys gali išsivystyti iki pneumonijos, todėl mes visada esame pasiruošę, automobilis nuolatos stovi šalia laiptinės, todėl susitvarkyti vienai tikrai nebūtų įmanoma“, – įsitikinusi pašnekovė.
Paklausus, ar šeima šią dieną gali lengviau atsikvėpti, Akvilė sako, kad dabar ji jau suprato – jos vaikai gyvens.
„Jie gyvens, jie kuo puikiausiai auga. Ir jie galės gyventi patys, jiems nereikės jokios pagalbos“, – priduria ji.
Iki šiol dėkingi medikams
Mato tėvai džiaugiasi, kad sunkiu laikotarpiu sulaukė palaikymo ne tik iš šeimos, tačiau ir iš Kauno klinikų gydytojų.
„Esame dėkingi visiems, kurie prisidėjo prie to, kad po tiek laiko trukusio intensyvaus gydymo galime laimingi vykti namo. Kauno klinikų Neonatologijos klinikos Intensyviosios terapijos skyriaus, Naujagimių ligų skyriaus specialistai dėjo visas pastangas ir kovojo už kiekvieną mano vaikų dieną Žemėje.
Nuoširdžiai dėkojame ir Vaikų chirurgijos klinikos vadovui prof. Vidmantui Barauskui už profesionalumą ir atliktas sudėtingas operacijas, taip pat visiems kitiems puikiems specialistams. Nežinau, ar visiems taip pasiseka, bet mums pakliuvo patys geriausi gydytojai ir slaugytojos. Dėka jūsų, mūsų šeimoje įvyko tikras stebuklas“, – gerų žodžių negailėjo Akvilė.
Taip pat Akvilė sako, kad šeimai labai padėjo ir asociacija „Padedu augti“, kuri šeimai suteikė labai daug vilties:
„Iš tiesų ten ateina ir mamos su vaikučiais, pasakoja savo istorijas ir kaip buvo joms, kaip jos tai išgyveno, tai tikrai labai padėdavo“.
