„Aišku, laukiau kaip Dievo dovanos to vizito ir atėjus tai dienai, bėgau pas daktarą. Atėjus pas gydytoją buvau gerokai nustebusi, nes nei prieš mane, nei po manęs nebuvo nei vieno žmogaus.
Klausimas, kodėl aš turėjau laukti du mėnesius, jeigu taip tuščia? Na, galvoju, gal atsišaukė žmonės, gal pavasaris ir ne daktarai galvoje.
Užeinu į vieną, antrą kabinetą, trečią...
Paskyrė gydytojas reabilitaciją. Mano nuostabai, ji truks tik 5 dienas, iš viso 25 procedūros: magnetas, fizioterapija dviejų rūšių, masažai, mankšta.
Užklausus, kodėl tik penkioms dienoms, sako, kad daug žmonių, neužtenka ligoninėje pajėgų ir ligonių kasos daugiau nefinansuoja. Galvoju gerai, bent tiek.
Ateina procedūrų diena, įžengiu į aukštą, kur turi jos vykti, ogi ten tuščia! Vėjai švilpia. Galvoju, gal visi procedūrose, kabinetuose.
Užeinu į vieną, antrą kabinetą, trečią... O visur ta pati situacija. Visur tuščia, visi prietaisai laisvi. Moteriškės, kurios ten dirba, sėdi „Instagram“ arba žiūri „YouTube“.
Na, dabar teks laukti neurologo, bent jau talonėlio, bus smalsu pasižiūrėti, kaip ten situacija. Ar tikrai tiek daug žmonių laukia konsultacijos. Beje, apsilankius grupinėje mankštoje buvome tik dviese.“
Teksto autorė: skaitytoja Eglė
