Naujienų portalas tęsia straipsnių ciklą „Gelbstintys gyvybes“. Šį kartą lankėmės Vilniaus Santaros klinikų vaikų anesteziologijos-reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje. Tai vienintelis toks skyrius Lietuvoje, o jame kasmet atliekama keli šimtai širdies operacijų patiems mažiausiems pacientams.
Čia dirba Virginijus Jakutis – gydytoju anesteziologu-reanimatologu dirbantis nuo 2005 metų. Per tuos metus gydytojui teko patirti daugybę įsimintinų operacijų: vienoje iš jų, pacientas savo dydžiu priminė sviesto pakelį, kitos įsiminė savo sudėtingumu ar neįprastumu.
Gydytojas prisidėjo prie daugybės širdelių persodinimo ar sėkmingų širdies operacijų. V. Jakutis neslepia, kad buvo ir tokių, kurios baigėsi ne taip, kaip norėjosi. Po jų tenka ne tik pranešti tėvams siaubingą žinią, bet ir nešioti naštą savyje, mąstant, ar tikrai buvo padaryta viskas, kas buvo įmanoma.
V. Jakučio pareiga operacinėje – sekti paciento gyvybines funkcijas ir visų svarbiausių organizmo sistemų veiklą. Bet tai nėra vienintelis iššūkis, su kuriuo susiduria gydytojas. Net ir pavykus sudėtingoms operacijoms, kelias dienas po jų vaikai balansuoja tarp gyvybės ir mirties. O kartais tenka šokti iš lovos vidury nakties ir skubėti į operacinę.
Namuose V. Jakutis – tėtis ir vyras. Čia jo laukia žmona Justina, kuri yra odontologė, ir antrokė dukra Liepa, kuri ką tik nustojo svajoti vieną dieną tapti ūkininke. Nors naujos svajonių profesijos ji dar neišsirinko, bet mėgsta žaisti gydytojus ir pataria, stengiasi padėti, kai tėtis susimuša pirštą ar po teniso treniruotės skauda kojas, tuomet ji atneša ledo.
Apie tai, kaip atrodo darbas anesteziologijos-reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje, įsimintiniausius atvejus ir kaip keičiasi medicina, naujienų portalo tv3.lt pokalbyje su V. Jakučiu.
Esate vaikų anesteziologijos-reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus vedėjas. Ar dirbant tokį darbą įmanoma turėti kažkokią darbo rutiną?
Ne tik vedėjai, bet ir visi anesteziologijos-reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje dirbantys gydytojai ir personalas susiduria su įtemptu darbu, nes nuo jų priklauso ne tik žmogaus sveikata, bet ir gyvybė. Ši sritis dėl to yra labiau įtempta, todėl ta rutina ateina vėliausiai iš kitų medicinos sričių.
Negalima sakyti, kad tas gyvybes tenka gelbėti kasdien į kairę ir į dešinę, kaip seriale „Ligoninės priimamasis“, bet neretai čia tenka susidurti su gyvybės trapumu ir bandyti visos komandos jėgomis ją išgelbėti.
Kodėl nusprendėte tapti gydytoju?
Mano tėtis buvo gydytojas-higienistas, tai postūmį, matyt, atsinešiau iš jo. O šalia to, juokaujant, amerikiečių daryti tyrimai nustatė, kad paaugliai nežinodami, kur stoti, renkasi medicinos studijas. (juokiasi) 95-aisiais metais gal ir buvo tokios tiesos.
Kaip bebūtų, niekada nesigailėjau pasirinkęs anesteziologo-reanimatologo specializaciją ir nežinau, ar norėčiau dirbti kažką kito.
Koks buvo mažiausias pacientas su kuriuo jums teko susidurti?
Pats mažiausias pacientas buvo neišnešiotas ir svėrė 800 gramų. Tam naujagimiui reikėjo koreguoti akies patologiją. Jis gimė, dabar tiksliai nepasakysiu, bet 28-30 savaičių, kai įprastai turėtų būti 38–40 savaičių.
Jis buvo mažas, kaip sviesto pakelis. (šypsosi) Na, gal kiek didesnis sviesto pakelis. Viskas turėjo būti atlikta labai tiksliai ir mikroskopiškai: tiek dozuojant vaistus, tiek gydytojui oftalmologui atliekant reikiamus veiksmus.
Tai nebuvo labai išskirtinė procedūra įsirėžusi visam gyvenimui, bet tokio svorio pacientas tikrai įsiminė. Operacija nebuvo labai sudėtinga ir truko apie pusę valandos.
Dabar mano sritis yra susijusi su vaikų įgimtomis širdies ligomis ir kasdienis darbas – tokių pacientų gydymas reanimacijos skyriuje, taipogi, gydymas operacinėje, širdies operacijos metu darant anesteziją ir koreguojant, saugant paciento gyvybines funkcijas. Atliekant šias procedūras, pacientai taip pat gali būti labai maži ir sverti apie 2–3 kilogramus.
Kiek operacijų teko padaryti per 2019 metus?
Praėjusiais metais mes atlikome beveik pusantro šimto operacijų, kuomet reikėjo stabdyti širdies veiklą ir palaikyti ją dirbtinės kraujo apytakos pagalba. Šalia to, mes esame atlikę operacijų ir be dirbtinės kraujo apytakos, tad skaičius yra šiek tiek didesnis. Tai yra normalaus vaikų širdies chirurgijos centro apimtis ir Lietuvai vieno tokio centro pilnai pakanka.
Per šių metų porą mėnesių padarėme jau apie 20 operacijų su dirbtine kraujo apytaka. Dėl koronaviruso esanti situacija mus šiek tiek sustabdys, bet tikiuosi, kad ne už ilgo galėsime atnaujinti planines operacijas. Nuo rytojaus jas tenka stabdyti, o šiandien dar spėjome atlikti vieną planinę operaciją.
Vaikams dažniau atliekamos planinės ar skubios operacijos?
Dažniau planinės. Dalis operacijų atliekamos skubia tvarka ir nedelsiant, nesvarbu ar tai darbo laikas, naktis, savaitgalis, Kūčios ar Kalėdos. Turime budinčią komandą, kuri tokiu atveju viską meta ir skubiai vyksta į ligoninę gelbėti gyvybės.
Skubios operacijos turi būti atliekamos nedelsiant, nes jos metu dažniausia ir sprendžiamas gyvybės ir mirties klausimas. Taip pat reaguojame, kai vaikui atsiranda reikalingas širdies donoras. Tada visi turi suvažiuoti iš visur: iš sodų, koncertų ar kitų laisvalaikio leidimo vietų, kad išgelbėtų gyvybę.
O ir jūs pats sulaukiate tokių skambučių?
Aš taip pat vaikštau su visą parą įjungtu telefonu ir negaliu jo išjungti.
Per kiek laiko reikia atsidurti ligoninėje gavus žinią apie skubią operaciją?
Priklauso nuo atvejo, dažniausiai iki valandos. Kartais turime ir daugiau laiko, bet būna ir mažiau. Tai tikrai nėra dažna situacija, nes šalia operacijos yra dar ir vaistai, kurie gali padėti laimėti laiko ar net išvengti tokios situacijos, todėl vidury nakties iš lovos bėgti į operaciją tenka, bet ne dažnai.
Kokia buvo įsimintiniausia operacija?
Įsimintiniausios operacijos yra tos, kurios reikalauja daugiausiai komandinio darbo ir pastangų, nors to reikia kiekvieną kartą. Naujagimių turinčių širdies ydas, kurių korekcija yra labai sudėtinga ir ilga, situacija sudėtinga yra ne tik operacijos metu, bet ir po jos.
Pirmos paros po operacijos būna kritinės ir nežinai, kaip gali baigtis. Tokių atvejų susitelkimas, komandinis darbas ir pastangos ieškoti tam tikrų kelių variantų, kurie galėtų padėti pacientui yra patys įsimintiniausi. Tai yra operacijos ir pooperacinės būklės stebėjimas, sekimas, kuomet situacija ir po operacijos nebūna lengva.
Net jeigu pavyksta, pooperacinė eiga būna sudėtinga ir nuolat balansuojanti tarp gyvybės ir mirties. Iš esmės, nuo operacijos pradžios iki 2–3 dienų po jos tvyro pavojus. Visą tą laiką tu nežinai, kaip viskas baigsis. Sunku ir fiziškai, ir ypač psichologiškai.
O gal prisimenat pirmąją operaciją, kurioje jums teko dalyvauti ir savarankiškai veikti?
Puikiai atsimenu pirmąją operaciją. Aišku, ji nebuvo susijusi su širdies chirurgija. Tai buvo 18 metų pacientas įvairiose kūno vietose su švirkštu prisileidęs benzino. Buvo labai keista situacija. Jis tai darė turėdamas psichinę ligą.
Į kūną, į dešimtis vietų, jis buvo susileidęs benzino, dėl to audiniai nekrozavo, paodžio riebalai ištirpo ir teko tvarkyti žaizdas, jas perrišti, šalinti negyvus audinius. Tai įsirėžė į atmintį, nes tai buvo pirmoji mano savarankiška anestezija. Tuo metu pirmus metus buvau Kauno klinikų rezidentas.
Vėliau persikėliau į Vilnių ir rezidentūrą tęsiau Greitosios pagalbos ligoninėje, kur vos ne kiekvienoje pamainoje buvo po tikrai įsimintiną atvejį. O vėliau pradėjau dirbti Santaros klinikose, širdies ligų operacijose ir taip kelias atvedė iki dabartinės mano pozicijos.
Nors daugėja švietimo apie organų donorystę, bet vis dar yra žmonių, kurie įsitikinę, kad organų transplantacijos yra „tik nešvarus verslas“ arba „ėjimas prieš Dievo valią“. Ar ligoninėje tenka susidurti su tokiomis nuomonėmis?
Manau, kad tų mitų yra likę jau labai mažai ir taip galvojančių žmonių yra likę tik vienetai. Kas liečia vaikus, kuriems reikia širdies persodinimo, ar tų, kurie turi širdies ydą, vadinamų širdukais, jų bendruomenėje jau seniai nebėra tokių įsitikinimų.
Tie žmonės yra susirinkę visą reikiamą informaciją. Žinoma, medikai daug bendrauja su tai bendruomenei priklausančiais tėvais ir dėl to mes nebeturime tokių įsitikinimų, kad kažkas yra „nešvaru“ ar „negerai“. Sunku net duoti pavyzdį, nes pas mus taip manančių žmonių jau seniai neliko (šypteli).
Ko dažniausiai bijo vaikų artimieji, kuomet sužino, kad reikės persodinti organus?
Manau, tiek tėvai, kurių vaikui reikalingas organų persodinimas, tiek tų, kuriems tiesiog reikalinga operacija, bijo, kad nepasiseks ar rezultatas nebus toks, kokio mes visi su pacientu tikimės.
Medicina nėra tikslusis mokslas, kaip pavyzdžiui, matematika. Čia nežinai, ar taikydamas mokslu paremtą sprendimą, tą uždavinį visada išspręsi teigiamai ir tas rezultatas bus toks, kokio ir nori. Tu negali žinoti, nes prisideda ir daug kitų faktorių. Vienas iš jų – organizmo atsakas dėl individualios anatomijos, fiziologijos, genetikos ar kitų procesų, kurie gali iškreipti laukiamą rezultatą.
Todėl niekada negali 100 procentų žinoti, koks bus rezultatas. Pagal literatūrą, patirtį, teoriškai gali pasakyti, kaip bus, bet nesėkmės atvejai priverčia mus medikus įsitempti ir jaustis ne visai tvirtai.
Kiek trunka širdies persodinimo operacija?
Aukščiausias operacijos taškas trunka 5-8 valandas, bet pasiruošimas jai, gali trukti ir apie parą dėl transplantacijos logistikos. Širdies transplantacijos operacija nėra sudėtingiausia, yra žymiai sudėtingesnių, kurias atliekame gerokai dažniau nei širdies tranplantacijos operacijas.
Kas praneša tėvams, kai operacija, vis dėlto, nepavyksta?
Tai praneša gydytojas per kelias valandas. Jeigu tėvai yra ligoninėje praneša tiesiogiai, o jeigu ne – skambina telefonu.
O ar galima prie to priprasti?
Manau, kad ne. Net jeigu to paciento, to vaiko būklė buvo kritinė jau kurį laiką ar kelias dienas, ar tokia, kurios neįmanoma pagydyti, jam mirus vis tiek yra tokie jausmai ir savijauta, prie kurios neįmanoma priprasti.
Kaip jums pavyksta atsiriboti nuo nesėkmingų operacijų?
Atsiriboti niekaip nepavyksta. Visada medikai ir gydytojai išgyvena, kad rezultatas nėra toks, kokio tikėjosi, ir, kad liga pasisuko ne taip, kaip medicinos mokslas ir gydytojų pastangos siekė. Visada dėl to išgyveni ir perkratai mintyse, ar viską padarei, ką galėjai padaryti.
Stažavotės ir užsienyje. Kaip ten gauta patirtis pravertė Lietuvoje?
Ten buvo didesnės klinikos, kuriose atliekama daugiau operacijų. Šalia gydomojo darbo atliekami ir moksliniai tyrimai, kas yra labai naudinga, nes tai buvo galima pritaikyti gydant ir mūsų Lietuvos piliečius. Vien skaitant knygas ar straipsnius internete, nieko nebus. Reikia pamatyti tai ir praktikoje, nes teorija nuo praktikos kartais skiriasi.
Kitas dalykas, ne visi niuansai ar praktinės detalės yra aprašytos ir tik nuvažiavus ir aptariant tai, nebūtinai formaliai, kartais net ir prie arbatos puodelio sužinai daug esminių dalykų, kurie gali prisidėti prie pokyčių. Visuma susidaro iš detalių. Dalį jų pasiimu skaitydamas, dalyvaudamas konferencijose, o kitą dalį – važiuodamas į ligonines ir žiūrėdamas, kaip dirba kolegos.
Kartais žmonės atrodo, kad jeigu prieš operaciją gydytojui neduosi pinigų, jis tai padarys blogiau nei tam, kuris davė. Ar pasitaiko tokių, kurie siūlo kyšį?
Turėčiau pranešti STT ar 112, jeigu man siūlytų kyšį. Bent jau mūsų srityje, toks reiškinys išnyko. Aš kalbu apie šią sritį, kurioje dirbu. Manau, kad toks mąstymas, kad jei neduosi pinigų padarys blogiau ar ne taip gerai, jis jau likęs pavienių žmonių galvose, iš inercijos ar blogų tradicijų. Pas mus skyriuje to seniai nėra.
Ar padidėjo pasitikėjimas gydytojais?
Turi nuliūdinti ir pasakyti, kad nelabai. Kaip ir yra dvi tokios atskiros respublikos. Viena – skyrius, kuriame aš dirbu. Kur turime puikią medikų komandą ir turime puikų ryšį su pacientais ir jų tėvais, visa bendruomenė. Čia yra visiškas supratimas ir tarpusavio pasitikėjimas, kuris visada labai padeda paciento sveikimo procese.
Deja, yra ir kita, kurią mes matome televizijoje, portaluose apie medikus žudikus. Apie klaidas medicinoje ir tai, kad visi blogai dirba. Kaip nesuteikiama pagalba rajono ligoninėse, tai neskatina žmonių pasitikėjimo. Pastaruoju metu Lietuvos medicinos istorijoje mes gyvename juodame periode, kai medikai sodinami į teisiamųjų suolus vienas po kito už savo kasdienį darbą, visur skambiai teigiant apie jų, neva, padarytas klaidas.
Apskritai, ta klaida medicinoje naudojama bandant prilyginti tai gydytojo nekompetencijai su patirties, žinių stoka. Bet taip nėra. Ta vadinama „klaida“ dažniausiai būna tiesiog komplikacija. Niekas specialiai tokių klaidų nedaro.
Komplikacijų dažnis, taikant šiuolaikinius medicinos mokslo pasiekimus yra neišvengiamas ir taip visada buvo yra ir bus. Bet tai nereiškia, kad tai klaida ar, kaip dabar skamba, pareigų neatlikimas. Protu nesuvokiama, kas dabar vyksta. Pjauname šaką, ant kurios patys ir sėdime.
Adrenalino jūsų darbe tikrai netrūksta. Kaip atrodo jūsų laisvalaikis? Ar dar norisi to adrenalino?
Mes esame paprasti žmonės ir laisvalaikis mūsų yra paprastas. Manau, su parašiutu šokinėja tiek medikai, tiek ir ne medikai.(juokiasi) Čia išskirtinumo kažkokio nėra. Laisvalaikiu žaidžiu tenisą, bėgioju, sportuoju. Mėgstu muziką ir vaikštau į koncertus.
Kai niekas nepadeda, važiuoju į sodybą. Ten kartais užsiimu lengvais darbais garaže ar aplink namus arba visiškai nieko neveikimu (šypteli).
Naujienų portalas tv3.lt pristato straipsnių ciklą „Gelbstintys gyvybes“. Ar kada nors susimąstėte, koks jausmas yra grįžti namo ir garsiai sau pasakyti: „Šiandien aš išgelbėjau gyvybę“? Mūsų visuomenėje yra tiek daug žmonių, kurie kiekvieną dieną išgelbėtas gyvybes skaičiuoja ant rankos pirštų – ugniagesiai gelbėtojai, greitosios medicinos pagalbos darbuotojai, gydytojai, psichologai. Kiekvieną šeštadienį kviečiame susipažinti bent su keletą iš jų, nes šie žmonės tikrai turi ką papasakoti.
