Pirmasis Virginijos dienoraštis: pirmoji ir antroji diena
Pirma pažintis su Svazilandu ne tik pribloškė, bet ir šokiravo. Iš Frankfurto oro uosto skridome su PAR avialinijų lėktuvu. Kiekvienas keleivis turi galimybę pavartyti reklaminius žurnalus, kurie „sufleruoja“, ką būtinai toje ar kitoje šalyje turi pamatyti. Tokiame rimtame, šalį pristatančiame leidinyje, buvo netikėta (švelniai tariant) pamatyti per visą puslapį spalvingą grupės Svazilando merginų, apsinuoginusių iki pusės, pasipuošusių afrikietiškais papuošalais, nuotrauką, primenančią reklaminius šou klipus. Kažkada buvusi svarbi kai kurių Afrikos tautų tradicija – nendrių šokis (mergaičių nekaltybės patikrinimas), kurį vietos senolės vykdydavo tik savo kaimo aplinkoje – paversta į viešą šou festivalį, pritraukiantį smalsuolius iš viso pasaulio. Ką gi, liūdnos skurdo grimasos...
Kai iš prabangaus Johanesburgo oro uosto nusileidome kukliame Manzini oro uoste, kontrastas pribloškė iš karto. O kai pradėjome važiuoti per sausros išdegintą dykumą su kur ne kur išsibarsčiusiomis lūšnelėmis, pritilę žvalgėmės aplinkui. Kuo gi galėtume padėti per tas penkias misijos dienas? Atsakymas vienas – dalintis gerumu. Ir pasistengti jautriai nufilmuoti vaikų ir jų mamų istorijas, kurios kalbėtų apie pagrindinius šio krašto žmonių skaudulius. Tikiu, kad tai pavyks padaryti su UNICEF vietos darbuotojų pagalba, kurie mus draugiškai pasitiko, dalykiškai pristatė misijos darbotvarkę. Jie neslėpė, kad labai džiaugiasi kitų šalių dėmesiu ir pagalba. Kad ir nemiegoję, iš karto leidomės į kelią sunkiai pravažiuojamais dykumos keliais susipažinti su šeimomis, kurios sutiko atverti širdį, papasakoti savo vargus ir rūpesčius. Ir įsitikinome – reklama sau, o gyvenimo realybė – sau. Problemos pačios bado akis, jų ieškoti nereikia. Grįžome vėlai vakare pavargę, bet sušildyti paprastų žmonių geranoriškumo. Ir kritom miegoti „kaip užmušti“.
Penktadienį kėlėmės su pirmaisiais gaidžiais. Skubiai papusryčiavome. Užsukome į parduotuvę lauktuvių, būtiniausių maisto produktų, šeimai, kurią lankysime, ir leidomės į kelią. Dar ,,neišsinėrę“ iš savo darbų, mintimis ir kalbomis žvalgomės mėnesiu į ateitį, o už mašinos langų, regis, stovi vietoje šios šalies žmonių gyvenimas. Po žaliuojančios, žydinčios Lietuvos vaizdų ši pilkšvai rusva dykuma veikia slogiai ir tik dar labiau paryškina skaudžią realybę. Pakeliui matome ne vieną skurdžią bažnytėlę. Bet juk Dievui nesvarbu išorinis spindesys. Jam svarbios mūsų pastangos kurti vidinės bažnyčios grožį.
Po kelių valandų kelionės kalnų keliu pasiekiame šios dienos herojės namus. Tai moteris, prieš septynerius metus palaidojusi ne tik vyrą, bet ir tik ką gimusį vaikelį, gyvenanti viena su aštuoniais vaikais. Vyro ir vaikelio kapas šalimais tvoros. Su vaikais prie kapo nueina, drauge meldžiasi. Mama, kuriai svarbiausia, kad vaikai būtų sveiki, pavalgę ir galėtų mokytis. Kuriai didžiausią laimę teikia jos vaikai ir anūkai. O jei dar galėtų vietoj žagarų lūšnelės pasistatyti nors mažą kelių kvadratų namelį, kurio sienos saugotų nuo nakties žvarbos, o stogas – nuo liūčių, tai ji būtų laimingiausias žmogus pasaulyje. Iš ko išgyvena? Dirba nuo ryto iki vakaro: sodina, augina viską, kas prie jos namelių molinoje žemėje auga. Kas užauga – tuo maitina vaikus, vištas, o kitką parduoda. Akivaizdu, kad uždirba menkai – skurdas, kur tik pažvelgsi. Paklausta, kas jai padeda išgyventi, atsakė, kad Dievas. „Kai yra sunku, meldžiuosi ir tikiu, kad būsiu išgirsta, – pasakė ir pridūrė – Juk ir išgirdo, jus atsiuntė“. Na, namelio mes jai nepastatysime, bet maisto mėnesiui atvežėme. Gal dar ir vilties, kad pasaulis šios ašarų pakalnės neužmiršo, tad, gal ir pas juos ateis geresni laikai... Kas mus šiuolaikiniame pasaulyje gali išgelbėti? Tik gerumas! Viltis – tik žmonių gerume! Kažkada mus šiurpinusi deklaracija „Visų šalių proletarai vienykitės!“ turėtų pavirsti į šūkį „Visų šalių gerieji žmonės vienykitės!“ Pasaulio išsigelbėjimas – tik gerume, tik artimo meilėje! Mintimis ir kalbomis visą vakarą buvome su šia gerumu spinduliuojančia šeima. Rytoj dar sugrįšime pas juos. Ne tik filmavimui, bet ir sustiprinimui vilties, kad jų svajonė turėti namelį yra visai reali.
