Kas tie Timo komandos nariai? Ką jiems reiškia darbas „Pirmame blyne“? Susitikti ir pasikalbėti mums padeda Eglė Juodė, socialinės įdarbinimo agentūros „SOPA“ įdarbinimo tarpininkė.
Eglė pirmiausia kviečia užsukti į kuklią agentūros virtuvę, nes kaip tik šioje vietoje gimė „Pirmo blyno“ komanda. Su dabartiniais Timo komandos nariais Edvinu, Povile ir Dominyku Eglė susipažino tik pradėjusi dirbti agentūroje. Šie jaunuoliai Vilniaus technologijų mokymo ir reabilitacijos centre buvo įgiję leidybos darbuotojų specialybę, bet darbo nerado.
Iš arčiau pažinusi Edviną, o vėliau ir Povilę, Eglė neįsivaizdavo jų dirbančių didžiulėje spaustuvėje. Edvinas labai nori bendrauti, būti matomas. Didelėje įmonėje jis negalėtų artimiau bendrauti su kitais, jaustųsi vienišas, stokotų pripažinimo, įsitikinusi Eglė. Dirbdama su vaizdine profesinio orientavimo priemone „Jobpics“ ji Edvinui rodė iliustracijas, kuriose pavaizduoti įvairių profesijų atstovai, ir jis netikėtai išsirinko paveikslėlį, kuriame pamatė padavėją. Pasižiūrėjo ir liūdnai pasakė: „Aš tokio darbo negalėčiau dirbti.“
Tuo metu Eglė negalėjo net padrąsinti vaikino, nes apie Timo projektą dar nebuvo girdėjusi. „Kai pas mus atėjo Timas ir, papasakojęs apie savo projektą, paprašė padėti rasti darbuotojų, aš iš karto jam pristačiau Edviną“, – sako Eglė ir kviečiasi į „Pirmą blyną“.
Trijų komanda
„Pirmame blyne“ susitinkame visus tris darbuotojus – Edviną, Povilę ir Dominyką. Pietų metas, visi užimti: Edvinas dirba prie kasos aparato, Povilė ir Dominykas svečiams neša meniu, rodo, kaip pažymėti norimą patiekalą, patiekia maistą, valo stalus.
Eglė sako negalinti atsistebėti, kaip greitai Edvinas išmoko naudotis kasos aparatu. Dabar vaikinas, kurio kairioji kūno pusė pažeista dėl cerebrinio paralyžiaus, dirba prie kasos aparato, o kai reikia, plauna indus, išvalo restorano patalpas. Edvinas dar nėra praleidęs nė vienos darbo dienos. Kartą vaikinas didžiuodamasis pasakojo, kaip nustebino kaimynus. Kai šie pamatė jį rakinantį duris ir paklausė, kur einąs, jis išdidžiai atsakęs: „Į darbą“. Išgirdo: „Oho!“
Eglės paragintas vaikinas papasakoja, kad gyvena Viršuliškėse, penktame daugiabučio aukšte, jam nėra paprasta užlipti ir nulipti laiptais. Tėvai rūpinosi, kad laiptinėje prie sienos būtų įrengtas antras turėklas, tada Edvinui, įsikibus į abu turėklus, būtų patogiau užlipti į savo butą. Tereikėjo gauti visų kaimynų sutikimą ir turėklas būtų pastatytas savivaldybės lėšomis, bet viena kaimynė atsisakė duoti sutikimą – sakė, kad jai po tokio remonto iškris vonios kambario plytelės, tad sutiktų nebent kompensavus ir jos remontą.
Tos plytelės, ko gero, net nebūtų išbyrėjusios, o Edvinas iki šiol sunkiai kopia laiptais. Vis dėlto šeimoje jis yra didysis renginių organizatorius, pirmasis sužino, kokie ir kur vyks koncertai, ir į juos kviečiasi tėvus.
Povilė turi judėjimo ir klausos negalią, jos kalba nėra aiški, tad ji mieliau darbuojasi negu kalba. Eglė pasakoja, kad per pirmąsias konsultacijas jai pavykdavo suprasti merginą tik perklausus mažiausiai tris kartus. Į pagalbą ateidavo Edvinas – jis tapdavo vertėju. Kad ir kaip neaiškiai Povilė kalbėdavo, Edvinas ją visada suprasdavo.
Pradėjusi dirbti „Pirmame blyne“ Povilė, regis, nedėdama didelių pastangų, pradėjo kalbėti vis aiškiau ir aiškiau. Mergina drauge su mama ieškojo darbo jau daugiau nei metus. Povilės mama Eglei pasakojo, kad vienoje įmonėje reikėjo darbuotojo, kuris kompiuteryje suvedinėtų duomenis. Buvo skelbiama, kad į šią darbo vietą priims negalią turintį žmogų. Mergina sutartu laiku atėjo į pokalbį, bet būsimi darbdaviai, iš tolo pamatę Povilę, pradėjo mosuoti rankomis, duodami suprasti, kad pokalbio nebus.
Eglė sako, kad su darbdavių požiūriu, jog tokių darbuotojų jiems nereikia, teko ne kartą susidurti. „Tėvai patiki, kad jų neįgalūs vaikai sugebės dirbti, mes, „SOPA“ darbuotojai, tikime, o mūsų verslininkai – ne. Vis dėlto olandas Timas patikėjo mūsų jaunuoliais!“ – sako Eglė.
Povilė iš pradžių buvo priimta praktikante, ir jau tuomet atsiskleidė jos gebėjimai. Ji – pati pastabiausia „Pirmo blyno“ darbuotoja, pirmoji pamato, kur reikia pagalbos, kur nenurinkti indai – ir pati tvarko, ir kitiems pasako. Mergina gyvena tolokai nuo darbovietės, iš jos namų iki „Pirmo blyno“ kursuoja tik vienas autobusas, kuriuo ji atvažiuoja savarankiškai. Tik kartą ji pavėlavo į darbą. Tą dieną labai pustė ir autobusas nevažiavo, tad Povilė kreipėsi pagalbos į savo tėtį. Jis specialiai grįžo namo ir dukrą atvežė į darbą, nes jai tai buvo labai svarbu.
„Neįsivaizduoju kito tokio padavėjo, turinčio negalią ar jos neturinčio, kuris neštųsi namo meniu ir mokytųsi mintinai“, – sako „SOPA“ darbuotoja. Povilės tėvai namie jai padeda pasiruošti darbui. Mergina namie mokosi nešioti kavą, nes jai dėl judėjimo negalios tai daryti sudėtinga. Namuose Povilė pastoviai ruošia kavą savo mamai ir patiekia ją taip, kaip patiektų restorane.
„Prieš naujuosius metus Eglė su Timu atliko eksperimentą: vaidino svečius, o darbuotojai turėjo jiems patiekti patiekalų iš įvairesnio, sudėtingesnio meniu. Eglė netikėtai pamatė, kad kavą jai atneša Povilė. Mergina degė džiaugsmu, kad jai pavyko kavos neišlaistyti! „Tokio laimingo, švytinčio žmogaus nebuvau mačiusi, – prisipažįsta Eglė ir pasitaiso. – Gal tik kartą mačiau, kai draugas entomologas pagavo labai retą vabzdį.“
Trečiasis komandos narys Dominykas labai šiltai bendrauja su restorano svečiais. Vaikinas turi Dauno sindromą. Jį ir dar kelis jaunuolius rekomendavo Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacija. Eglė pasakoja iškart pastebėjusi vaikino gebėjimus ir nusivedusi į „Pirmą blyną“, kad supažindintų su Timu.
„Mitas, kad žmonės, turintys Dauno sindromą, sunkiau prisitaiko aplinkoje ar išmoksta naujų dalykų“, – sako pašnekovė. Dominykas iškart tapo savas, o iškilusius sunkumus įveikdavo drauge su Egle. Ji prisimena, kaip pirmą kartą abu su Dominyku ėjo plauti tualeto, nes vaikinas sakė, kad nemoka: „Parodžiau jam, kaip galima tualetą išvalyti greitai nepaliečiant nemalonių jam dalykų, ir vaikinui daugiau pagalbos neprireikė.“
Dominykas groja „Spalvų orkestre“, jam patinka muzikuoti, bet jis sako esąs labai laimingas, kad dirba, ir visus svečius kviečia užsukti į restoraną dar kartą.
Sudužo tik trys stiklinės
Ne visi norintys dirbti pritampa restorane. Dauno sindromą turintis Titas, atėjęs į restoraną, sėdėjo ir piešė. Jo labai originalūs, įdomūs piešiniai dabar puošia vieną restorano sieną, bet dirbti padavėju ar kitokį darbą jis neparodė noro. Jo ir neįkalbinėjo. Timas suprato, kad Titas – dailininkas, jis nebus indų plovėjas ar padavėjas.
Eglė sako, kad dabar darbuotojams iš jos labiausiai reikia emocinio palaikymo. Būna, kad kuris nors iš komandos narių susinervina, sutrinka, tuomet Eglė jį nuramina žodžiu ar apkabinimu, o jeigu mato, kad to neužtenka, išsiveda į lauką ir drauge padaro keletą kvėpavimo pratimų.
„Per visą laiką mums sudužo tik trys stiklinės, ir dėl to visi darbuotojai išgyveno, nes visi jautėsi atsakingi. Turėjau raminti ir sakyti, kad kitur dūžta daug daugiau. Kai į restoraną ateina didesnis būrys svečių, darbuotojams tenka sustatyti šalia kelis stalus. Iš pradžių jiems tai buvo sudėtinga, bet paskui išmoko. O kaip jie džiaugiasi, kai restorane pilna svečių! Tokių motyvuotų, geranoriškų, nuoširdžių darbuotojų, kokie dirba „Pirmame blyne“, sunku rasti net aukščiausio lygio restoranuose“, – sako Eglė.
Atsisveikindama pašnekovė prašo parašyti, kad restoranas „Pirmas blynas“ – labai saugi erdvė: „Pas mus gali ateiti šeimos su neįgaliais vaikais, ir jie nepasijus kitokie, o tėvai matys, kad ir jų vaikai užaugę galės pasirinkti tokį darbą, kurį gebės atlikti ir kuris jiems teiks džiaugsmą.“ Norisi pridurti, kad „Pirmame blyne“ jautiesi kaip namuose, kur daug meilės ir pagarbos.
Straipsnio autorė – Eglė Kulvietienė.